2013 m. gruodžio 31 d., antradienis

LIETUVOS BĖGIMO TAURĖ- KAS TAI?


Panašu, kad apie Lietuvos bėgimo taurę žino tik tie, kurie joje dalyvauja. Ir aš pati nieko apie ją nebuvau girdėjusi, kol nesudalyvavau pirmoje varžybose ir jau nebegalėjau sustoti. Mažiausiai ką suteikia dalyvavimas joje - tai galimybė nuolat pasitikrinti savo jėgas, "pasimatuoti" su kitais, išbandyti vis naujas trasas esant neprognozuojamoms oro sąlygoms, kurios dažnai netik kad nelepina, o priešingai- tik labiau užgrūdina dar didesniems išbandymams. 

Keitės ir miestai, ir veidai...

Pradėkime nuo pradžių. Tai dešimt etapų, atskirų varžybų, rodos visai atsitiktine tvarka išsimėčiusių po visą Lietuvos žemėlapį. Todėl visų pirma tai kelionės po Lietuvą, pažintis su mažais miesteliais ir jų žmonėmis. Kaip toj dainoj "keitės ir miestai ir veidai.." ;) Tai galimybė pamatyti kiek daug Lietuvoje mylinčių bėgimą ir be jo negalinčių gyventi entuziastų. Tai šių miestelių miesto šventės ir audringi, dažniausiai itin egzotiški apdovanojimai. Dar tai parduota vasara, savaitgaliai, kuriuos bėgikai pasirinko leisti ne su draugais ar šeima prie ežero ar pajūry, o besiruošiant varžyboms ir dalyvaujant jose. Be kita ko, tai ir galimybė daugiau laiko praleisti su savo bendraminčiais ir bendraklubiečiais kartu važiuojant į startą ir atsigaunant po bėgimo - piknikai gamtoje, įvairaus plauko mažų miestelių užeigų "pratestavimas" ar niūrka į ežero dugną!

Taurė startavo su pirmuoju etapu Kėdainiuose iš karto po Naujų. Pernai bėgimas vyko spaudžiant šaltukui ir pučiant žvarbiam vėjui. Bėgome atviromis vietomis, baigaint duobėtu keliuku palei garažėlius. Smagu buvo po to sušilti sporto salėje. Čia laimėjome apdovanojimą kaip masiškiausiai dalyvavusi komanda. Deja, specialiai bėgikams skirtų maudynių vietiniame baseine taip ir neišbandėme.


Antras etapas vyko Jonavoje. Įdomu tai, kad dalyviai su autobusais nuvežami už miesto ir nuaidėjus šūviui pasileidžia bėgti kalnais kalneliais miesto link. Pamenu, kad buvo labai labai šalta ir padarius apšilimą niekaip nesinorėjo atsisveikinti su striuke, nes rodėsi, kad visas kūnas tuoj tuoj sustings į ledą. Tačiau nuaidėjo starto šūvis ir "varvekliai" pasileido nuo kalniuko žemyn. Bėgant palei mišką buvo visai nieko, tačiau tik išlindus į atvirą vietą papūsdavo toks stiprus vėjas, jog atrodė, kad tuoj ims ir iš trasos į šoną nupūs. Tačiau trasą įveikėm. Buvo smagu. Varžybos žiemą yra visai kitokios. Visu kūnu jauti kaip jos tave užgrūdina ;) Beje, Jonavoje Kovo 11-osios proga vykstančios varžybos dar buvo ypatingos tuo, kad po visko sporto salėje vyko koncertas, kuriame koncertavo net grupė "16 hz" (yey!).



Kaip bebūtų gaila, bet trečią ir ketvirtą etapus Rėkyvoje ir Marijampolėje teko praleisti dėl susidubliavusių kitų varžybų, todėl būtinai reikės juos išbandyti kitais metais.

Penktasis etapas vyko bėgant iš Birštono į Prienus, jau pavasarėjant ir pilant lietui. Tai buvo tikrai pačios šlapiausios varžybos "ever". Nubėgus vos pusę distancijos pradėjo lyti ir lietus tai stiprėjo, tai mažėjo, vietomis lijo su vėju tokiais "šuorais", kad buvo sunku ir atsilaikyti. Prie finišo buvo tikrai smagus vaizdelis pamačius visus kitus atbėgusius bičiulius bėgikus, nes visi atrodė šlapi "nors gręžk" :) Todėl net ir finišavę nuo lietaus visi draugiškai slėpėsi po medžiais ir apdovanojimų bėgo bėgte, kad kuo mažiau sušlapti. Tą kartą pirmą kartą istorijoje ant pakylos vienu metu lipo visos trys F.O.C.U.S. running merginos, todėl lietus mums nuotaikos tikrai nesugadino.


Šeštasis etapas vyko Elektrėnuose mintyse skambant priedainiui "Elektrėnų žiburiai" ;) Buvo žiauriai karšta, ko jau ko, bet bėgti tokiu oru norėjosi mažiausiai. O dar visos tos legendos ir pasakojimai apie baisiuosius 4 Elektrėnų kalnus, kurie anksčiau ar vėliau pribaigia net ir pačius rimčiausius bėgikus. Bėgosi sunkiai. Pagal planą 10 kilometrų turėjome nubėgti greitai, o likusius "užbėgioti", tačiau nubėgus 10 kilometrų, sulėtėjome gal tik 10 sekundžių ir toliau skuodėme per kalnus kalnelius, palikdami visus sau už nugaros. Pabaigoje pamenu tik norą, kad viskas greičiau baigtųsi, todėl roviau iš paskutiniųjų. Pasiteisino. Kylant į vieną stačiausių kalnų su bičiuliais pamatėme, kad mergina, visą trasą bėgusi pirmoji į jį nebėga, o jau eite eina. Tai suteikė dar daugiau jėgų. Pirmą kartą buvau pirma. Jausmas buvo nepakartojamas. Dar šias varžybas primena labai smagi nuotrauka, išduodanti, kad nuo karščio kojos taip ištino, kad laimėtojos ant pakylos lipo su flip-flop'ais :)))


Septintas etapas vyko Žasliuose buvo itin smagus. Startas ir finišas praktiškai bažnyčios altoriuje. Finišavus išskirtinės maudynės žaliame it trachūnas ežero vandenyje. Visi apdovanojimų laukė besišnekučiuodami susėdę ant žolės. Nugalėtojos merginos be taurių dar gavo ir po gėlių vazonėlį, gera nuotaika buvo garantuota!



Po to sekė Plungė. Karšta vasaros diena, labiau tinkanti kaitinimuisi saulėje ir šokoladinio įdegio "gaminimui", tačiau mes bėgome aplinkui dvarą takais takeliais, nuo saulės ieškodami pavėsio medžių paunksmėje. Išties graži aplinka, prūdas pilnas lelijų ir purienų. Buvo tikrai smagu sėdint ant žolės laukti apdovanojimų ir gauti tokią didelę taurę.
 



Devintasis etapas vyko Pakruojo dvaro takais. Aplink dvarą sukome net keturis ratus, prabėgdami nuostabų milžiniško dydžio liepų pilną parką per siaurus vartelius, ant kurių kabo užrašas "Vartai į rojų". Buvo nelengva bėgti žvyrkeliu, siaurais takučiais ir pabaigoje kilti į nedidelį kalniuką, bet palaikymas ir užsispyrimas atvedė į išsvajotąjį finišą. Ten mes ir likome praleisti puikią dieną, nakvojome dvare, žiūrėjome filmą sename malūne. Tikrai bus ką atsiminti.


Paskutiniame Rumšiškių etape, deja, neteko sudalyvauti, nes jis vyko tą patį savaitgalį kaip ir Frankfurto maratonas. Legendos byloja, kad Rumšiškių pusmaratonis įveikiamas ne kiekvieno, trasa nelygi, su daug kalniukų, kupina išbandymų. Dar šis bėgimas išsiskiria tuo, kad finišavus čia gauni lašinių (!). Tikrai pasistengsiu ją išbandyti kitais metais. Dar ji ypatinga tuo, kad po bėgimo, susumavus visų etapų rezultatus apdovanojami visos Lietuvos bėgimo taurės nugalėtojai. Deja, to patirti neteko, tačiau Lietuvos bėgimo taurė dabar stovi ant mano lentynos ir primena visas varžybas, kuriose teko sudalyvauti šiais metais su klubo bičiuliais.

Tad ačiū Lietuvos bėgimo taurės organizatoriams už puikią progą praplėsti akiratį, susipažinti su Lietuva ir Lietuvos bėgikais. Taip pat išbandyti save, nuolat siekti geresnių rezultatų, varžyboms besiruošiant susukti daugiau nei tris su puse tūkstančio kilometrų, jausti, kaip tobulėji ir pasikrauti energijos ateinančiam sezonui.

Kadangi šiais metais šis įrašas yra paskutinis, noriu palinkėti visiems greitų ir nepakartojamų metų! Linkiu užsibrėžti naujų tikslų ir juos įgyvendinti su kaupu. Taigi, mažiau traumų ir daugiau tikrojo mėgavimosi bėgimu. 

Runners, you simply rock!!!



2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

MANO PIRMASIS KARTAS ARBA ODĖ MARATONUI

Visi tie pirmieji kartai būna kažkuo ypatingi. Ne išimtis ir pirmasis Maratonas. Ilgai išlauktas, išsvajotas, daug kartų svarstytas, tačiau, kai jis praeina (o tiksliau prabėga :J), lieka tik tuštuma... Kadangi viskas, pirmo karto jau nebebus. Taip, sutinku, kad kiekvienas maratonas yra vis kitoks- vieniems pasiruošimu, kitiems įspūdžiais jį bėgant, kitiems pasiektu rezultatu, tačiau bėgdamas jį antrą ar trečią kartą jau vistiek daugiau ar mažiau žinai kas tai yra.. ;)
Maratonas yra daugelio svajonė, savęs išbandymas, iššūkis, mestas pirmiausia sau ir savo galimybėms. Jis ypatingas dar ir tuo, kad čia susikauna protas su kūnu ir, kaip sako mūsų treneris, būtent čia galva turi imti viršų. Todėl žymiai svarbiau yra gerai pasiruošti ir nusiteikti psichologiškai, kad vėliau nebūtų staigmenų.

Frankfurto maratonas

Savo pirmajam maratonui ruošiausi maždaug 9 mėnesius. Pirmosios mintys pradėjo kirbėti dar žiemą, o finišavau spalio pabaigoje legendomis apipintame Frankfurto maratone. Viskas buvo be galo įdomu, viskas kitaip nei per paprastas varžybas, viskas nauja. Labai smagi atrakcija prieš maratoną milžiniškoje sienoje surasti savo vardą tarp 15 000 kitų bėgikų

Kitas "the must" dienąprieš startuojant sudalyvauti grandioziniame "Pasta party", kur gali gauti ne tik makaronų su skirtingais padažais, bet ir įvairių gėrimų (kaip žinia, nealkoholinių :J). Čia suplūsta tūkstančiai išalkusių ir prieš maratoną nekantraujančių bėgikų, viskas vyksta tame pačiame paviljone, kuris kitą dieną virsta finišavimo zona, todėl pamatyti ją iš arti tikrai verta ;)



Tarp mūsų bėgikų yra net ir tokių egzempliorių, kurie nervams atpalaiduoti prieš maratoną vakare dar užsuka į Frankfurto operą tam, kad pasiklausytų Mocarto "Užburtosios fleitos" (pagiriamasis žodis jiems!).

Taigi, jaudulys prieš startą tikrai nemažas, bet visomis prasmėmis teigiamas ir džiaugsmingas. Aplinkui tūkstančiai bėgikų, kurie sulėkė, subėgo, suskrido iš skirtingų pasaulio galų, kad sudalyvautų būtent šioje bėgikų šventėje tikrąja to žodžio prasme.
Startas Frankfurto maratone
Dalyvaujant didesniame maratone įdomu tai, kad kiekvienas bėgikas patenka į atskirą koridorių pagal savo planuojamą išbėgti laiką. Likus 2 minutėms iki starto visi pradeda nusirenginėti apšilimui apsirengtus drabužius ir tiesiog meta juos per apsauginę tvorelę. Bėgant itin smagiai ir nuotaikingai nuteikia įvairius popoliarius (Lady Gaga ir pan.) kūrinius grojantys instrumentiniai ansambliai. Labiausiai įstrigo pučiamųjų orkestras, grojęs Duft Punk kūrinį "Get lucky" arba jau netoli finišo skambėjęs Gloria Gaynor "I will survive". Pasirodo, Frankfurto maratono svetainėje visi dalyviai turėjo progą nubalsuoti už kūrinius, kuriuos labiausiai norėtų girdėti maratono metu. Ar gi ne superinė idėja?
Pradžioje bėgome trise (Mindaugo R. nuotrauka)
O kur dar nerealus bėgančiųjų palaikymas - ko gero nebuvo nei mažiausio plotelio, kur nestovėtų koks nors smagiai nusiteikęs ir besišypsantis vokietis ar užsienitis, garsiai plojantis, mojuojantis, pučiantis kokią tūtelę ar raginantis bėgti toliau ir greičiau :) Nenusakomas jausmas išgirsti mažą mergaitę šaukiant: "Lie-tu-va!" ar nepažįstamų lietuvių sirgalių šūksnius: "Šaunuoliai, valio!!!" Arba trasai sukantis nustebti pamačius vieną iš mūsiškių bėgikių garsiai surinkančią: "Mergaitės, varyyykit!" O kur dar ir pažįstami bei bendraklubiai bėgikai, kurie dėl traumų negalėjo patys bėgti, bet atvažiavo tam, kad pabūtų viso to dalimi ir palaikytų kitus (!). Kaip tikri profesionalai, aiškiai žinantys kur stovėti ir laukti, kur jų palaikymas gali išgelbėti nuo "nulūžimo" arba duoti gerą spyrį judėti pirmyn. Taip buvo ir man 36 kilometre, kai keli Mindaugo šūksniai įkvėpė pagreitėti taip, kad net pajutau tvinkčiojimus keliuose ir tada pamaniau - kad arba dabar jau šausiu kaip kulka iki pat finišo arba čia jau mėšlungio pradžia... Galvoje tik teskambėjo žodžiai iš Sheryl Crow dainos "Run, baby, run". Tačiau viskas baigėsi gerai.
 
Bėgimas vyksta pačiomis gražiausiomis Frankfurto vietomis,
besimėgaujant ne tik dangoraižiais, bet ir senamiesčio vaizdais (Pauliaus A. nuotrauka)
Bėgimo taktika

Savo pirmąjį maratoną svajojau nubėgti per 3:30, tačiau gavosi žymiai greičiau- jį įveikiau per 3:19. Sąlygos nebuvo idealios- pradžioje plieskė saulė, 13 kilometre prasidėjo stiprus lietus, o pačioje pabaigoje, maždaug 40 km bėgant tarp dangoraižių pūtė baisus vėjas, kurio gūsiai strumte stūmė atgal, nors finišas jau atrodė buvo ranka paliečiamas... Patikėti savo jėgomis ir bėgti greičiau labiausiai padėjo treneris. Prieš pat maratoną man su Brone jis pasiūlė strategiją, kuri tikrai pasiteisino. Nurodymai buvo paprasti: puse maratono bėgti ne greičiau nei 4:50/4:45 min./km vidutiniu greičiu tam, kad liktų rezervo antrai daliai, o tiksliau pagreitėjimui (taip vadinamajam "negative split"). Pagal planą turėjom pagreitėti nuo 4:45 min./km galiausiai iki 4:25 min./km, tačiau visa tai daryti labai palengva ir atsargiai. Pirmąją maratono puselę įveikėm per 1 val. 41 min., o antrąją- per 1 val. 37 min. Su tokiu rezultatu savo amžiaus grupėje buvau 29-a, o tarp visų bėgusių merginų - 104-a.
 
Taigi, kaip tikrovėje atrodė "negative split":
 
Splittime of daytimediffmin/kmkm/h
5 km10:56:1700:24:1524:1504:5112.38
10 km11:20:2000:48:1824:0304:4912.47
15 km11:44:1601:12:1323:5504:4812.54
20 km12:08:0001:35:5723:4404:4512.64
Halb12:13:1201:41:0905:1204:4512.67
25 km12:31:3801:59:3518:2604:4412.71
30 km12:55:1002:23:0723:3204:4312.74
35 km13:18:3102:46:2823:2104:4112.85
40 km13:41:1703:09:1522:4704:3413.17
netto13:51:0603:19:0409:4904:2913.42

Su Brone bėgosi tikrai smagiai, draugiškai laukėm vandens ir maitinimo punktų, vis apsitardavom kada jau traukiam ir pasiruošiam valgyti geliukus, kad turėtume veiklos ir taip apgaudamos save laimėtumėm dar kelis šimtus metrų. Kartu bėgome iki 36 kilometro. Bronė toliau greitėti atsisakė, nes po 32 km bėgti jai pasidarė sunku. Dar bandžiau ją įkalbinėti, bet matydama išbąlusį jos veidą stipriau "pushinti" pabijojau. Todėl po to jau liko kova su savimi ir savo kojomis, kurios atrodė darėsi vis sunkesnės. Susitelkiau į save ir aplinkui rodos jau mažai ką ir bemačiau. Bet greičiausiai įsitikinimas, kad jei jau įveiksiu 35 kilometrus, paskui jau bus tik "zuikio daina" bei nekantravimas, kad reikia greičiau viską pabaigti (kaip sako anglai "kill it"), mane ir atvedė iki finišo ;)))

Raudonas kilimas ir fanfaros

Frankfurte vien ko vertas iškilmingas finišavimas raudonu kilimu uždaroje arenoje griaudint muzikai, blyksint šviesoms ir specialiems efektams, o ekrane matant savo vardą su Lietuvos vėliava. Todėl finišo liniją kirtau aukštai iškeltomis rankomis ir su šypsena veide. Sunku buvo patikėti, kad jau viskas, jau pabaiga..
Finišas Frankfurto maratone
Merginoms Frankfurte skiriamas ypatingas dėmėsys, kadangi kiekviena jų gauna ne tik po medalį, bet ir po rožę, tada esi apgaubiamas sidabrine plėvele, kad kūnas pergreit neatšaltų ir gali po truputį pradėti mėgautis tik bėgikams skirtais skanumynais: arbata, pyragais, vaisiais, alumi, energetiniais gėrimais ir dar bala žino kuo. Todėl finišavę ir atsidūrę šioje zonoje jau niekur nebeskuba - visi kaip susitarę velka koja už kojos, išsišiepę ramiai stoviniuoja alaus eilėje ir vis grįžta pakartoti :) Aišku, daug ir tiesiog atsirėmusių į apsaugines tvoreles, gulinčių užvertus kojas ar pėdinančių basomis bėgikų... Bet kita vertus tai juk maratonas.

Sidabriniai riteriai, sėkmingai įveikę maratoną (Rūtos G. nuotrauka)
Dar smagiau važiuoti bėgti maratoną su didele kompanija, nes smagiausia dalis yra "after party". Mūsų atveju tai buvo jauki vakarienė su bėgikais, dalinantis įspūdžiais apie maratoną ir pagaliau skanaujant maistą, apie kurį neleidome sau nei pagalvoti rengiantis maratonui. Tai būtent tas momentas, kai gali sau leisti viską (žinoma, priklausomai nuo sugedimo laipsnio), nes tu to tikrai nusipelnei ;)

Rekomenduoju

Prisipažinsiu, kad šiek tiek pavydžiu tiems, kurie per savo pirmajį maratoną išgyveno ir patyrė visko žymiai daugiau. Mano atveju nebuvo nei tos tarp bėgikų legendomis apipintos "sienos", kai pradeda nebeklausyti kūnas ir nepaisant jokių pastangų imi ženkliai lėtėti, neprispaudė ir į WC iš vakaro priskanavus neaiškios kilmės tagliatelle su lašiša, paskutiniuose kilometruose staiga nesutraukė raumenų, nesustreikavo skrandis perdozavus geliukų, nebuvo pilvo dieglių, bebėgant neiškrito paskutinis geliukas ir nebuvo kitų aštrių pojūčių.. Tada tas kiekvienas kilometras yra tikrąja to žodžio prasme iškovotas ir išgyventas.. Bet kita vertus taip sklandžiai prabėgus savo pirmajį norisi dar. Ir norisi prabėgti dar greičiau..

Išsvajotasis medalis (Aurimo B. nuotrauka)
Kaip dauguma pripažįsta, maratonas nenusakomas dalykas ir kiekvieną kartą laukia netikėtumai, nes niekada nežinai ką tavo kūnas pradės išdarinėti likus paskutiniesiems kilometrams. Bet kuriuo atveju jį patirti tikrai verta. Tas laukimas, rengimasis, draugų ir artimųjų palaikymas, emocijos, jaudulys prie starto, dialogas ir kova su savimi jį bėgant, euforija bei jausmas kertant finišo tiesiąją yra tiesiog nenusakomas, todėl rekomenduoju išbandyti kiekvienam. 

Maratoną bėgti kitame mieste dar verta ir dėl to, kad jį nubėgus smagu pasimėgauti miestu ir tiesiog pasightseeint'i ;)
(Pauliaus A. nuotrauka, kaip pakomentavo vienas jo pažįstamas, čia pavaizduota jau finišavusi bėgikė :))

P.S. Kadangi mane maratonui slaptai užregistravo vienas bėgikas, kuris net ir dabar neleido atskleisto jo vardo, noriu padėkoti už tai, kad pastūmėjo mane šiai avantiūrai ir įkvėpė drąsos. Ačiū už gerą širdį ir kilnų poelgį. 


2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Bėgiojimas Gruzijoje: misija (ne)įmanoma?

Kas išsiruošia į Gruzijos kalnus dviem savaitėms, kai iki Frankfurto maratono lieka vos mėnuo? Atsakymas trumpas: .
Pakeliui iš Roshka kaimelio į Abudelauri ežerus ir Chaukhi kalnų perėją
Prisipažinsiu, kad, kai pirkau lėktuvo bilietus į Gruziją ir pradėjau planuoti kelionę, apie tai, kad šį rudenį bėgsiu maratoną dar nežinojau. Tada gal dar tik svajonėse ir sapnuose sklandė šios slaptos mintys. Užsiregistravus ir pradėjus rimtai ruoštis maratonui dvejonių dėl kelionės, žinoma, buvo. Viena pusė šaukė: "Ką tu darai, dabar tikrai ne laikas atostogoms ir kalnams", o kita: "Truputis atostogų dar niekam nepakenkė". Todėl galiausiai nusprendžiau, kad galiu ir man pavyks. Žinoma, tikėdamasi, kad šios dvi savaitės desperatiškai bandant į kelionės po kalnus planus įtraukti ir bėgimą, mano sportinei formai nepakenks (fingers-crossed). Daugelis pažįstamų bėgikų buvo gana skeptiškai nusiteikę ir sakė, kad bėgioti Gruzijoje man tikrai nebus kada ir kad neturėčiau didelių vilčių. Tačiau jų neklausiau ir išskridau, norėdama išsiaiškinti kaip yra iš tikrųjų toj Kaukazo belaisvėj.

Pirmas epizodas. Tarp Iprari ir Adishi,  Svaneti regionas. Vieta "in the middle of nowhere", kur jau nevažiuoja joks transportas (jei neskaičiuosime arklių ir asiliukų) ir gali nuvesti tik savos pėdutės.
Pagalvoju sau, kad bėgikas ir Gruzijoje bėgikas ir nesvarbu, kad esu 2750 m aukštyje ant kalno priešais ledyną. Veiksmas vyksta 19 val. vakaro ir kol draugai stato palapinę ir verda košę (yey!) aš nusprendžiu, kad reikia bėgti ir taškas. Greit įšokstu į savo Asics'us ir timpas, ir pradedu bėgti aukštyn į kelias palaipsniui aukštėjančias kalveles. Iki saulei nusileidžiant ir galutinai sutemstant prabėgu vos 3 kilometrus ir tai užtrunka nei daug nei mažai - 26 minutes. Va tau ir aukštikalnės.. Širdis jau tvinksi, palaipsniui kylant aukštyn žavingu raudoniu nusidažo žandukai, bet aš nė nemanau pasiduoti. Šie kalnai vienaip ar kitaip bus įveikti.  Taip spausti motyvuoja ne tik nuostabūs vaizdai ir saulėlydis, nuspalvinantis kalnų viršūnes ir horizontą oranžine, rožine ir geltona spalvomis, bet ir laikas, nes iki visiškos tamsos - vos kelios minutės..
Reziume: bėgdama pakilau iš 2739 m į 2834 m aukštį. Savaime suprantama, jokių kitų bėgikų ant šio kalno nesusitikau.
Besileidžianti saulė kalnuose prie Adishi
Antras epizodas. Mestia.
Vakarėjant išsiruošiu prasibėgti naujomis plytelėmis išklota pagrindine gatve ir jau pripratusi prie Gruzijos vaizdų, beveik nenustembu pamačiusi ant šios alėjos gražiai priraitytas karvių "minas". Įdomus jausmas bėgti į kalniuką ir matyti, kaip vietinis gruzinas besikeikdamas, o gal griežčiau pabardamas gena savo karvytes namo ;)) Dar smagiau pasidaro pamačius, kad pačiame centre esančiame parke du užsieniečiai ramiai statosi palapinę ir planuoja čia įsikurti :J Nors policijos patrulis kas kelias minutes pravažiuoja pro šalį, panašu, kad pareigūnai šiam planui chuliganui nei kiek neprieštarauja (džiugu!).
Reziume: aukščiausia bėgta vieta 1422 m, žemiausia - 1382 m. Bėgau jau temstant vakare ir Mestijoje nesusitikau nei vieno bėgiko.
Mestia apylinkės lyjant lietui
Trečias epizodas. Batumi.
Išgirdau "naujuosius" rusus šį Gruzijos jūros kurortą vadinant "French Riviera". Ir tikrai "prasimalus" po Gruzijos kaimus, atvykus į Batumi ir pamačius tą iščiustytą palmių bulvarą, palei jūrą besidriekiantį gerus 10 kilometrų iš nuostabos net atvimpa žandikaulis ;) O išbandžius šio bulvaro šalia einančių pėsčiųjų ir dviračių takelių dangas, oi, džiaugiasi bėgiko širdis! Žinoma, kiek šokiruoja tiesiai prieš akis išnyrantys pastatai, primenantys tai Big Ben'ą, tai Pizos bokštą ar Gaudi architektūros šedevrus, bet toks jau tas Batumis.. Kiek šokiruoja, bet.. Teko laimė ir garbė vienai prasibėgti Batumio bulvaru 26 kilometrus. Kadangi veiksmas vyko iš karto po visą naktį ir iki pusiaudienio trukusios audros ir vėliau protarpiais kiek palašnojant, ten vaikštinėjančių smalsuolių buvo vos keli. Daugiausiai matėsi iki pirmos valandos užsimiegoję tingūs turistai, tačiau baigdama savo bėgimą mačiau vieną vaikiną, darantį tempimo pratimus, atsirėmusį į palmę. O vakare netgi 2 futbolininkus, lengvai risnojančius žole, todėl negaliu sakyti, kad Batumyje bėgikų nerasta.
Reziume: aukščiausia prabėgta vieta yra 39 m virš jūros lygio, o žemiausia - -2 metrai žemiau jūros lygio.
Batumi veža! Ypač iš karto po audros, kai bulvaro trasa priklauso tik Jums
Ketvirtas epizodas. Kutaissi.
Antras pagal dydį po Tbilisio, pramoninis miestas su keliomis senamiesčio gatvėmis, kuriose stovintys pastatai net priminė Vilnių. Ir išties juokinga Batumio bulvaro parodija su palmėmis pačiame centre. Juo bėgti buvo tikras iššūkis, kadangi jis visas kas maždaug 80 metrų sudurstytas į gabalus, su nusileidimu link asfalto, kai bordiūro aukštis siekia apie 30 ar 40 centimetrų. Todėl priverčia aukštai kelti kelius ir nenugrimzti į bėgimo transą, nes kitaip gali ir koją nusilaužt.. Gražus persikėlimas akmeniniu tiltu per upę ir praskriejimas senamiesčio gatvelėmis.
Reziume: žemiausia bėgta vieta - 140 m, aukščiausia- 169 m. Deja, neteko pamatyti nei vieno bėgiko (gal ne sezonas :J).
Įprastas Kutaisi vaizdelis
Penktas epizodas. Jutta. Pakeliui iš Roshka kaimelio link Kazbegi, persikėlus per Chaukhi kalnų perėją.
Oi, sunkiai kopėm į kalną Chaukhi perėjoje, pajudi 10 metrų ir sustoji pailsėti, vos atgaudamas kvapą, nes nuo statumo jau sukasi galva, o širdis rodos tuoj ims ir išsprūs. Pabaigoje lipi keturiomis ar keliais, įsikibdamas pirščiukais į kupstus, kad kojos nenuslystų žemyn. Daugiau nei 10 kg sverianti kuprinė čia tikrai nepadeda :J Tačiau nepaisant prakaito sūrumo kopant į viršų pagaliau pasiekus viršūnę pasidaro saldu saldu :)
Taigi, kai temstant pasiekėme Juttą, laimės buvo patys galit įsivaizduoti kiek :D O dar vaikinai gavo vakare alaus, tai buvo visiška euforija kalnuose. Aš "dovanų" gavau savo ankstyvą rytinį prasibėgimą Juttoje- atsikėliau dar prieš septynias ir pasileidau su vietiniu šunimi serpentininiu keliuku- vaizdai buvo nuostabūs, kelias kiek išdaužytas duobių, bet nieko, galima kentėti. Žinoma, kelias nuo kaimo ėjo palaipsniui žemyn, todėl linksmiausia dalis buvo grįžimas atgalios :J Vietomis, nors tai ir prieštarauja mano bėgikiškiems įsitikinimams teko ir paėjėti :) Sutiktas aviaganys paklausė, ar šuo mano ir kur aš bėgu. Sugrįžti buvo smagu. 
Reziume: bėgdama žemyn nusileidau į 1962 m aukštį ir po to turėjau pakilti atgal į 2166 m aukštį. Jei niekas neprieštaraus, šiuo atveju viso bėgimo metu mane ištikimai lydėjęs šuo priskaičiojamas prie šio regiono bėgikų.
Jutta ir bėgimas nuo kaimelio žemyn upe
Šeštas epizodas. Stepantsminda.
Tai jaukus miestelis Kazbeko apačioje. Čia teko bėgti pora kartų- vieną kartą vakare, o kitą- ankstų rytą. Atradimas: į kelias puses iš miesto vedantis kelias turi platų kelkraštį, kuriuo galima bėgti nesudarant kliūčių greitesniam transportui. Nuostabus serpentininis kelias veda link Gveleti krioklio, bet paaiškėjo, kad jei bėgi su kompanionu vaikinu šis kelias puikiai tinka, o jei bėgi viena, tada šimtaprocentinis kiekvieno vairuotojo pypinimas garantuotas. Išvada: tinkama trasa, jei bėgi su ausų kamštukais :) Kadangi aš tokių neturėjau, nusprendžiau trasą pabaigti bėgdama į kalną Kazbeko link. Paaiškėjo, kad nuo miestelio Stepansminda iki pusiaukelėje link nuostabiojo Kazbeko esančio kaimo pakilau gerus 300 metrų. Širdis mušė būgnais, pulsas drebėjo, o aš lėtu, bet užtikrintu žingsniu, prasiirdama pro karves, kiauliukus ir asiliukus iriausi kaimelio link :J
Reziume: bėgdama pakilau iš 1732 m į 1841 m aukštį. Buvau maloniai nustebinta, kai anksti ryte (nebuvo nė septynių) pro traiškanotas akis pamačiau dar vieną bėgikę - abi viena kitai plačiai šypsojomės ir mojome ranka, besistengdamos nepataikyti į karvių "žabangas" ir nepamesti sportbačio eilinėj asfalte žiojėjančioj duobėj. Ji, žinoma, buvo užsienietė, bet vis tiek...
Stepantsminda miestelis Kazbeko papėdėje
Septintas epizodas. Mtskheta.
Senoji Gruzijos sostinė. Joje taip pat pavyko prasibėgti vakare ir sekančią dieną saulei kylant anksti ryte. Bėgikams šis miestelis visai palankus. Gražus prasibėgimas palei kelią einančiu šaligatviu Bebritsikhe griūvėsių link arba bėgimas link upės ir persikėlimas per platų tiltą saulei leidžiantis ir nušviečiant kalnus yra tikrai vertas dėmesio. Taip pat smagu palakstyti po naujai tvarkomą parką, takelių danga ne itin saugi, bet vaizdai gražūs. Blogai tai, kad nusileidus saulei nedaug lieka apšviestų gatvių.. Netgi senamiestyje situacija tokia pati. Reikia bėgti nebent su prožektoriuku, tada tu išgelbėtas! 
Reziume: žemiausia bėgta vieta 314 m, aukščiausia - 488 m. Bėgikų nei vieno neteko išvysti, matomai kažkur slėpėsi :J
Vaizdas į parką nuo Bebritsikhe griūvėsių
Aštuntas epizodas. Sighnaghi.
Grožių grožis ir puikus pasirinkimas atostogų Gruzijoje pabaigai. Itin primena Toskaną, jautiesi lyg būtum Italijoj. Bėgimas ne rožėmis klotas, nes miestukas kalno viršūnėj ir pakankamai mažutis, todėl nesvarbu į kurią pusę bebėgtum reikia leistis serpentinais žemyn ir tada kilti atgalios. Žinoma, vaizdai bėgant atperka visą kančią ir sūrų prakaitą. O kur dar motyvacija, kad finišavus leisi sau paskanauti vyno, nes juk esi tikram Gruzijos vynų regione.. Visi labai draugiški ir atsipūtę, leidžiantis nuo kalno vietinis gruzinas manęs paklausė iki kur aš bėgu ir ar nenorėčiau toliau nuo kalno leistis užšokus ant motociklo. Ot, progą praleidau!
Reziume: bėgdama serpentinais nusileidau iš 810 m į 655 m aukštį. Bėgikų apskaita: sutiktas vienas bėgikas gruzinas, kuris nusišypsojo, nes tuo metu leidosi nuo kalniuko, kai aš kilau aukštyn ir pakėlęs nykštį į viršų sakė: "maladec". Užskaitom.
Sihgnaghi panorama, primenanti Toskaną
Išvada: bėgioti Gruzijoje atostogų metų pavyks, jeigu:
a) turite itin tolerantiškus draugus, kurie tikrai supranta, kad jums bėgti REIKIA ir kartu ieško būdų bei kompromisų, kad jūsų misija pavyktų;
b) susiplanuosite kelionę taip, kad visą laiką praleistumėte ne vien tik kalnuose, o užklystumėte ir į mažus miestelius bei miestus, nes juose galimybių bėgti kur kas daugiau;
c) kalnų kuprinėje turėsite pakankamai vietos, kad joje tilptų bėgimo bateliai, laikrodis ir kita minimali bėgimo amunicija;
d) degsite noru bėgti ir nekreipsite dėmesio į itin smalsius gruzinų žvilgsnius ir nesibaigiančius bandymus užkalbinti, sustabdyti, pavežti, suvilioti vynu ar chacha ir pan.;
e) pasirinkti tinkamesnį kelionės laiką, nes nedaug laiko liekant iki maratono nesinori patirti netikėtų traumų ar susirgti.
Davit Gareji toliai, beveik taip pat gerai, kaip Didžiajame kanjone
Štai ir apžvelgėme Kaukazo belaisvės ypatumus per atostogas įveikiant daugiau nei 100 km. Sėkmės ir ištvermės visiems, nusprendusiems suderinti atostogas ir bėgiojimą kalnuose. Mylintiems kalnus ir bėgimą tai išties yra dvigubas, o gal net ir trigubas malonumas.  Tad pirmyn!

2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis

WHAT (NOT) TO WEAR bėgikėms


Daugelis naivuolių sako: kaip tau gerai, bėgimas nieko nekainuoja. Tik užsidedi bėgimo batelius ir pasileidi kur akys mato. Tuo tarpu kitiems reikia mokėti už sporto klubo abonimentą, jogos pamokas, teniso kortų nuomą, pirkti prabangų kalnų ar plento dviratį ir t.t. Tačiau taip sakyti gali tik tie, kurie nebėga ir nežino kiek šis malonumas kainuoja. Suprantama, bėgti galima ir su minimaliomis priemonėmis, tačiau jei apsisprendei tai daryti ilgiau – norėsi nors kažkokio patogumo. Be to, negalima pamiršti, kad merginoms labai svarbu visada gerai atrodyti ir jaustis gražiomis. Tikrai verta dėl to pasistengti.
Todėl šį kartą apie tai, kokia bėgimo amunicija reikalinga merginoms.
Pradėkime viską nuo pradžių.

Seksualūs bėgikių apatiniai (angl. "sexy runner underwear"). Nors remiantis paskutinėmis tendencijomis visos turėtų apsinuoginti ir apatinius pamiršti apskritai, tačiau pabandykime išsiaiškinti, ko būtinai reikia bėgikėms ir be kokių atributų galima apsieiti. Jei norite patogiai jaustis bėgdamos, pirmasis "a must" būtų kelnaitės be siūlių (angl. "seamless underwear"). Jos gražiai aptempia užpakaliuką, sudaro iliuziją, kad esate tik su šortukais ar timpėmis, niekur nespaudžia ir puikiai priglunda. Tokių apatinių galima įsigyti specialiose sporto prekių parduotuvėse gyvai ar internetu, sporto mugėse, kuriose pristatomos naujausios sezono naujienos arba užsisakant per Amazon/Ebay. Kai kurios pasakys, kad tai tik pinigų švaistymas, tačiau nepabandžiusi nesužinosi ;), todėl bent jau iš smalsumo tikrai verta pamėginti ir medvilninius močiutės apatinius pakeisti į ryškius ir prie kūno it antra oda glotniai priglundančius sportinius apatinius.


Thuasne TooSkin Seamless Shorty
Sportinė bėgimo liemenėlė - ko gero pati svarbiausia bėgimo amunicijos dalis merginoms. Nors kiek merginų, tiek ir nuomonių, tačiau pabandykime patarti toms, kurios tos vienintelės dar neišsirinko. Galiu pasakyti tik tiek, kad tos, kurios bėgioja dėvėdamos ne sportines, o paprastas liemenėles, kurias dėvi kasdien, taip daro nebent todėl, kad niekada nėra išbandę šiam tikslui skirtos specialios bėgiojimo liemenėlės. Išsirinkusi tinkamą niekada nebenorėsi užsidėti tokios, kuri atsitiktinai pasitaikė "po ranka". Todėl, pradėjus rimčiau bėgioti, tiesiog būtina pasirūpinti kuo daugiau patogumo suteikiančia liemenėle. Faktas, kad bėgikės, turinčios didelę krūtinę (nors tai ir pakankamai retas atvejis) susiduria su visai kitais trukdžiais ir iššūkiais nei tos, kurios turi nedidelę krūtinę. Paprastai tariant pirmosioms aktualu viską suspausti, kad kuo mažiau jaustųsi bet koks judesys, o antrosioms gali būti aktualu ir kiek optimaliau padidinti, kad aplinkiniai nepalaikytų jų simpatiškais vaikinais ;)

Keli pastebėjimai:

  • Svarbu, kad liemenėlė būtų pagaminta iš sintetinės ir greit džiūstančios (orui pralaidžios ir prakaitą lengvai išgarinančios) medžiagos. Kaip vertus dėmesio variantus rekomenduočiau išbandyti NIKE Pro Hypercool Sports bra arba Shock Absorber Ultimate Run Bra.
  • Būtų kuo tvirtesnės medžiagos ir stipriai laikanti, geriausia bent iš dviejų sluoksnių, nes jei krūtinė yra C ar D dydžio bėgant ją "nešti" su savimi nėra taip paprasta, ypač, kai norisi stabilumo ;) Atkreipti dėmesį į apatinę liemenėlės juostą - svarbu, kad ji būtų tvirta.
  • Perkant liemenėlę jos dydį visada geriau pamažinti negu padidinti. Kuo ilgiau ir kuo intensyviau bėgi, tuo svarbiau pasidaro, kad krūtinė stovėtų savo vietoje ir neišbalansuotų kūno :))) Dar gerai, kad būtų iš storesnės medžiagos ar kelių sluoksnių, kad kas nereikia nepersišviestų ;) Taip pat ir nevestų iš proto pro šalį bėgančių bėgikų :J
  • Liemenėlė būtų jokiu būdu ne medvilninė, nes sukelia skausmingą krūtines uždegimą, kuris gyja gana lėtai ir ilgai... Ir nesvarbu, ar ji dėvima šiltu ar šaltu metų laiku. 
Shock Absorber Run Sports Bra
Bėgimo bateliai. Be jų - nė žingsnio! Tačiau niekam ne paslaptis, kad bėgančios merginos nori ne tik gerų rezultatų, bet ir gražių bėgimo batelių. Taip taip, renkantis bėgimo batelius, grožio ir derėjimo prie aprangos (spalvos ir dizaino) kriterijus dažniausiai yra pirmoje vietoje, panašiai kaip renkantis automobilį. Pati pirmuosius batelius pirkau labiau dėl grožio, negu dėl funkcionalumo (jais buvo Nike Lunarglide ryškiai rožinės spalvos). Visi ASICS, Mizuno ir kiti „gėriai“ atsiranda palaipsniui, kai pradedi daugiau suprasti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad išnyksta grožio faktorius, tik ne pas moteris!


Jei esi jau nebe pradedadanti, o jau "įsibėgėjusi" bėgikė ;) t. y. per savaitę bėgi bent jau tris ar keturis kartus, tau reikia rimtų bėgimo batelių. Laikas pagalvoti apie tavo pėdos tipą ir poreikius atitinkančius Adidas, Asics ar New Balance bėgimo batelius. Taigi, pirmiausia nustatyk savo pėdos tipą. Tai gali padaryti savarankiškai (rasi informacijos internete) arba atlikusi testą sporto prekių parduotuvėje. Kai jį nusistatai, batelius renkiesi atitinkamai. Taip pat svarbu įsiskaityti į kiekvieno batelių modelio aprašymą, kuriame bus aiškiai aptarta kokiam pagrindiniam tikslui jie yra skirti. Vieni bateliai gali būti skirti trumpoms distancijoms (iki 10 km) ir bėgant tik idealia danga, kiti gali būti pritaikyti ilgiems bėgimams su tam skirtu padu (paminkštintomis pagalvėlėmis, apsaugančiomis tavo pėdutes) ir suteikiantys daug komforto bėgant net 30 kilometrų, o treti - bėgimui miško takeliais (angl. "trail running") ir pan. Todėl prieš perkant svarbu visa tai įvertinti ir nepatingėti pasiskaityti atsiliepimų apie kiekvieną mus labiau dominantį modelį (tarpusavyje palyginti kelis ir pan.).

Asics bėgimo bateliai
 Variantai:
  • Asics - ilgiems bėgimams (15 km ir daugiau) puikiai tinka Asics Nimbus, o treniruotėms parke Asics Gel-Ds Trainer arba Sky Speed modeliai.
  • Adidas - treniruotėms geriausia rinktis iš Supernovos, o jei varžyboms - iš Adizero linijos ;)
  • Saucony - minkšti ir patogūs, mergaitiškas dizainas, tačiau iš kelių bėgikių girdėjau nusiskundimų, kad kokybė nuvylė.
  • New Balance - taip pat labai lengvi ir pasižymi stilingu dizainu, pati turiu lengvučius varžyboms, kuriais esu patenkinta. Manau verti dėmesio.
  • Mizuno - daugelis giria už kokybę, tačiau deja, nei vienų nesu bandžiusi, nes manau, kad dar verta padirbėti su jų dizainu :)
Lyg ir aptarėme pagrindinius "gėrius" ir "grožius", tad pasirinkimas - Jūsų! Be to, nepamirškite, kad nėra idealių batelių visoms bėgikėms. Kiekviena turi surasti savo batelius, kurie būtų idealūs būtent jai. Jie atrandami tik bandymo būdu, todėl verta mėginti vis naujus modelius ir keisti brand'us, nes bateliai, kurie yra fantastiškai patogūs geriausiai draugei nebūtinai džiugins ir tavo pėdutes ;) Be to, visai patogu pateisinti savo išlaidumą – su vienais batelais galima nubėgti ne daugiau 600 km, nes vėliau jie po truputį netenka savo privalumų, nors dar anaiptol neatrodo galutinai susidėvėję.

Vėliau, dar labiau "įsibėgėjus", panašu, kad reikės bent 3 bėgimo batelių porų - vienų trumpoms distancijoms (varžyboms), taip vad. "greitukų", antrųjų ilgiems bėgimams (20 km ir daugiau) su rimtesne pado apsauga ir paminkštinimu, o trečiųjų - neperšlampamų (gore-tex vandeniui atsparios medžiagos) rudeniui/pavasariui/žiemai, kai būna šlapia (lyjant ar sningant). Taip sakant apetitas auga bevalgant, todėl kuo daugiau bėgi, tuo labiau svajoji apie dar daugiau porų.. Bet apie tai gal kitą kartą ;)


Garderobas. Svarbiausia, kad b
ėgimo rūbelių sudėtyje jokiu būdu nebūtų nei lašelio medvilnės. Kaip amerikiečiai pasakytų: "it's a no-no" ;). Tai reiškia, kad renkamės sintetitinius, kuo lengvesnius bei orui kuo labiau pralaidžius ir prakaitą lengviau išgarinančius audinius. Aktualus kiekis, t. y. kiek jų reikia pradėjus bėgti.

Pradžioje galima išsiversti turint 3 ar 4 sportinius marškinėlius, iš kurių bent vieni būtų be rankovių, o kiti ilgomis rankovėmis. Sezonui reikės vienų trumpų šortukų vasarai, 3/4 ilgio
timpų tinkančių pavasariui/rudeniui ir ilgų timpų šaltesniam orui rudenį ar žiemą. Patikimiausios išbandytos bėgimo drabužių firmos: GORE, SKINS, Asics, Under Armour, Nike, Newline, Adidas ir pan. Dar labai vertingas patarimas- perkant timpas ar šortukus reikia atidžiai perskaityti, ar jose yra užslėptas kišeniukas, į  kurį  labai patogu būtų įsidėti namų ar mašinos raktelius prieš  bėgant. Žiemą praverstų ir vėjui bei lietui (angl. "windproof" ir "water resistant") atsparios kelnės, kurios, kai labai šalta, gali būti dėvimos ir kaip antras sluoksnis. "Svogūno principas" veikia su visais bėgimo rūbais ;) Savaime suprantama, kad 5 sluoksniai žiemą paslepia visas moteriškumo užuomazgas. Moteris ir „antivėjiniai“ treningai – ne pats geriausias derinys. Žiemą atrodyti kaip gazelei yra dar sudėtingiau, tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad spaudžiant šaltukui pasidaro žymiai svarbiau jaustis patogiai ir šiltai :)


Sumanieji. Tik šį kartą kalba eina ne apie telefonus ar vyrus (!), o bėgimo laikrodžius. Taip, taip, tai tie gudrus aparatai, kurie už jus (jums miegant ar būnant darbe) parke "prisuka" daug dauuug kilometrų (hehe, gerai būtų! ;)) Amžina kova- GARMIN v. POLAR. Klausimas: kas laimi? Galimybėmis ir funkcijomis nenusileidžia vieni kitiems, tik mano ir kitų bėgikių (taip pat ir bėgikų vyrų) grynai subjektyvia nuomone grožiu, t. y. stiliumi ir dizainu, tiek patogumu (nes nėra atskirų GPS detalių) lenkia Garmin'as. Pradėjus bėgti puikus Garmin'o, t. y. ištikimo bėgimo "draugo" pasirinkimas - modeliai 210 arba 110. Labiau įsijautus, baisiai norėjosi Garmin 610 ir kol kas nenuvylė ;) Turėti laikrodį svarbu, nes jis padeda ne tik sekti savo pulsą bėgimo metu (ką puikiai iš pradžių gali padėti daryti paprasti pulsometrai), bet ir vėliau analizuoti savo bėgimo rezultatus- kartais progresą, kartais nuopolius ir pagrindines klaidas. Trumpai tariant jie padeda tobulėti ir siekti vis geresnių rezultatų.

Geros bėgikės ne tik siekia gerų rezultatų, bet ir gerai atrodo
Tavo kūnas. Pabaigai sakykit ką norit, bet mergina su bėgimo apranga, jei dar ir mažumėlę treniruota, yra tikras Dievo kūrinys. Ji traukia praeivių akis ir veda vyrus iš proto. Vienas pažįstamas kažkada nusivedė mane į Vingio parką ir sako: "Pažiūrėk kokie tie bėgikai yra gražūs... Ne tie, kurie dar tik pradeda, nes jie dar nėra apsisprendę, ar bėgimas yra tikrai jiems, bet tie, kurie tai daro jau kurį laiką ir dega tuo užsidegimu bėgti.." Ir tikrai vis atkreipiu dėmesį, kokie gražūs bėgikų kūnai. Kiekvienas savaip, tačiau daugelis jų yra tikrai verti nuodėmės ;)

Nepaneigiamas faktas tas, kad bėgimas išdailina ir nugludina bėgikių kūno linijas. Gal kam teko skaityti knygą "Nubėgiok savo užpakalį" (angl. "Run Your Butt Off!")? Juk iš tiesų, "pasinešus" ant bėgimo išryškėja raumenukai, o kokią nuostabią formą įgauna kojos ir šlaunys.. Nereikalingi apvalumai nuo sėdmenų nubyra it smėlis netyčia parsigabentas iš pajūrio, o treniruotas užpakaliukas traukia parko lankytojų žvilgsnius. Todėl nors ir nedaugelis bėgikių prisipažįsta, kas būtent paskatino jas bėgti, manau, kad krentantys kilogramai motyvuoja ne vieną ir ne dvi. Visos norime būti gražios ir gerai atrodyti. Bėgimas mums padeda tapti ir jaustis būtent tokiomis.
Jei nebegali nebėgti. Bėk.

Įžvalgos padarytos, remiantis Aira Ma ir kitų šaunių bėgikių patarimais bei bėgant įgyta patirtimi (finansiškai ar niekaip kitaip neįsipareigojus nei vienam iš nurodytų brand'ų).