2014 m. liepos 9 d., trečiadienis

Laisvė kalnams ir kodėl mums to reikia

Ech, tie pirmieji kartai..
Kaip gerai, kad yra dalykų, kurių dar nesi neišbandęs ir gali save nustebinti vėl ir vėl.
Taigi, šį kartą tai bėgimas kalnuose. Taip, manau jau daugelis puse ausies girdėjo tarp bėgikų apie nenuvaldomai plintantį virusą, kuris vadinasi TRAIL'as.
 
Todėl noriu papasakoti istoriją apie legendomis apipintą nuotykį kodiniu pavadinimu SALOMON ZUGSPITZ ULTRATRAIL 2014. Nebuvusiems ir nesudalyvavusiems šis aukščiausio Vokietijos kalno Alpėse pavadinimas nieko nesako, o daugumai iš bene 20 varžybose lietuvių tai ilgai lauktas pirmasis kartas. Tai ruošimasis jam, beveik prie bankroto privedusi trail'o amunicijos "medžioklė", dar filmukų apie extremalų bėgimą nuolatinis žiūrėjimas, nauja bėgimo miško takeliais ir kalneliais patirtis ir begalinis laukimas nežinia ko ;)

Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto
Ne paslaptis, kad dauguma mūsų čia pasijutome pirmokais - nežinai kas tavęs laukia ir kaip viskas pasisuks... Juk būkim biedni, bet teisingi, tikrų kalnų mes Lietuvoje neturim, todėl treniruotis belieka ant kalvelių ir kalniukų. Todėl turint galvoje, kad grynai šioms varžyboms buvo ruoštasi ne daugiau nei 1,5 mėnesio (greičiausiai dar ir mažiau) iki pat Zugspitz starto dienos bent man taip ir nebuvo aišku, ar to tikrai pakaks..
 
Trumpai aptariant varžybų rezultatus 36 kilometrų Zugspitz Basetrail trasa (su 1,8 km paaukštėjimu) įveikta per 5 valandas 37 minutes, nors prieš bėgimą įsivaizdavau, kad laisvai "įtilpsime" į 5 valandas. Tai reiškia, kad vos ne 6 valandas buvau ant kojų - lėtai kilau į kalną statesnėmis ar nuožulniomis vietomis, kartais lėtai bėgant, dažniau tiesiog kopiant sparčiu (ar ne tokiu sparčiu) žingsniu su lazdomis. Taip taip, gal jau atėjo tobulas momentas prisipažinti ir apie naujai kalnuose užgimusią meilę.... lazdoms... (!) Ne veltui ko gero daugiau nei 80 procentų stovėjusių prie starto linijos jas turėjo ir jomis naudojosi kiekvienai progai pasitaikius. Dar likus 2 savaitėms iki varžybų maniau, kad lazdos tik "šiauriečiams" (t. y. "nordic walking" gerbėjams), o mes juk bėgikai (!) Bet pasiskolinusi jas išbandyti Sapieginėje supratau koks tai gėris ir nuo tada jau slaptai apie jas svajojau. Jų neišbandę nesupras, o išbandę ir įvaldę sukurps joms odę apie tai kaip jos pagelbsti stačiausiose vietose ir leidžia pailsėti nuvargusiems kojų raumenims. Jos buvo ištikimos draugės, praskaidrinusios bėgimą zigzagų serpentinuose ir padėjusios nenusiversti  jau skriejant trasa žemyn finišo link.
Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto
Prisipažinsiu, kad tokio ekstremalaus bėgimo dar nebuvau išbandžiusi. Ant tako buvo visko - didesnių mažesnių aštriais kampais kalnų riedulių, siaurų gilių "griovelių", kur rodos vos telpi, šlapių medžių lapų, "pabirusių" laiptukų, beveik dumblo ar "šlyno", kur kojos slyste slydo į skirtingas puses..
Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto
Kadangi pulsas po pirmųjų kalniukų jau mušė maršą (gal dėl to, kad startavau be apšilimo, o gal dėl pasirengimo stokos) ir apėmė jausmas, kad bet kokia trauma yra tiesiog ranka pasiekiama, teko įjungti "taupymosi" rėžimą ir labiau mėgautis kalnais, vaizdais ir pirmuoju kartu nei iš visų jėgų "rauti" kaip esame įpratę "asfaltinėse" varžybose...
Kad yra du galimi pasirinkimai supratau gana anksti, maždaug 7 ar 8 kilometre, kai pro šalį prabėgusi mergina jau buvo šiek tiek "išėjusi" iš savęs ir jos veide matėsi kančia, kas maratono distancijoje ištinka jau netoli pabaigos, t. y.  28-32 kilometre. Taigi, pirmasis pasirinkimas, nusispjauti, nebeskaičiuoti sekundžių, giliai nedūsauti bandant "įbėgti" į kalną maksimaliu greičiu ir finišuoti su šypsena ir gera nuotaika; o antrasis - iš visų jėgų "rauti", prabėgti nieko nematant ir atiduoti kalnui visą save tiksliai nežinant, ar pasieksi finišą oriai, kaip mėgsta sakyti mūsų treneris... Dar prisiminiau, kad prieš važiuojant į Zugspitz trail'ą vienam blogger'iui (vardas redakcijai žinomas :J) išsprūdo, kad bus ten kalnuose daug merginų, kurios bėgs tiesiog savo malonumui, bet aš juk ne tokia- man svarbu konkuruoti, dėti maksimalias pastangas ir laimėti. Taigi, nors man tai ir nebūdinga, bet iš rezultato panašu, kad pasirinkau pirmąjį variantą ir kas keisčiausia nei sekundei šio apsisprendimo nepasigailėjau... Taip, tai labiau panašėjo į kažką tarp bėgimo ir tikro žygio po kalnus, kai niekur neskubi ir grožiesi gamta, bet kaip pasakytų britai "why not"? ;) Juk įdomu išbandyti viską, kas nauja, o tuo pačiu ir save... ;)
Slapto Alpių paparacio foto
Kad ir kaip komiškai tai beskambėtų, supratau, kad bėgti lėtai, o ypač kalnuose yra jėga ir kur surastum dar smagesnį finišavimą su šypsena nuo ausies iki ausies, ant lazdų besiplaikstant trispalvei ir įsisegus lietuvišką "neužmirštuolę". Kūną apima malonus virpuliukas ir palaimingas džiaugsmas, kad pagaliau viską įveikei, skrieji rodos reaktyviniu greičiu ir vos spėji sustoti prieš medalius dalinančias mergaites :)
Salomon Zugspitz Ultratrail Organizatorių foto
Ir dar ne apie pačias varžybas, bet apie kalnus ir apie patį jausmą, kurį parsiveži su savimi. Kuris ten Alpėse tarytum sklando ore... Kalnai užburia savo aukščiu, vis besikeičiančiais vaizdais, atsiveriančiu horizontu, o labiausiai laisvės pojūčiu... Sklendi takeliais ir stačiais skardžiais tarsi ne su kojomis, o su mini sparnais, pakilęs gerais 10 centimetrų ir rodos jau niekas tavęs nesustabdys, ypač, kai pasileidi strimgalviais žemyn...
Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto
Besiruošiant Alpėms ir bėgiojant Lietuvos miškuose ir regioniniuose parkuose ieškant kuo statesnių vietų ir besimėgaujant gamta supratau koks nepakartojamas jausmas kartas nuo karto duoti savo kojoms, akims, mintims ir visam kūnui laisvę... Bėgti kažkur į tolį apie nieką negalvojant, kur nėra bėgimo tempo, finišavimo laiko, konkretaus atstumo, kurį reikią įveikti... Yra čia ir dabar... Tik tu, tavo kojos ir dar neatrasti horizontai....
 
Taigi kartais, kai perspaudžiame ir pajuntame, kad tampame mažais bėgimo robotukais, reikia prisiminti, kad yra ir kitas kelias. Tereikia padaryti trumpą pertrauką ir palaukti, kol pačios kojos pradės iš nekantrumo trypti ir pamatyti, kur šį kartą jos mus nuves... Atgal į gamtą?

2014 m. balandžio 27 d., sekmadienis

Bėgikiška svajonė išsipildė


Šiandien išsipildė mano bėgikiška svajonė.
Pusės maratono laikas 01:29:45 rodos dar nesutelpa mano galvoje. Tai, kas ilgą laiką atrodė neįmanoma, šiandien tapo ranka pasiekiama.. Bet taip nutiko dėl daugelio "kaltininkų"... 

Visų pirma, prie to nemažai prisidėjo šie bėgikai nuotraukoje, kurie "kabinosi" į mane taip pat kaip aš vėliau "kabinausi" į juos... Girdėjau jų kvėpavimą, jaučiau tuos bėgikus visai šalia ir tą begalinį norą išbėgti iš to mistiškojo, magiškojo legendomis apipinto sub 1:30. Slapčia tikėjausi, kad juos motyvuoju ne ką mažiau, maždaug "Jei taip bėgti gali JI, tai tikrai galiu ir aš". Todėl ačiū jiems, kad privertė mane jaustis beveik kaip Madonnai iš jos "Material Girl" video klipo ir sukūrė tą galingą energetinę/magnetinę aurą aplinkui mane. 
Augusto Didžgalvio fotografija
Dar buvo toks bendraklubietis Karolis, kuris iš naujo užkūrė varikliuką ir gerokai "paspardė" užpakalį pabaigoje likus vos 5 km ir vis tragikomiškai komentavo mano išvaizdą kaip kad "O tu kažkaip visai neblogai atrodai, pernai buvai kur kas bordinesnė, gal netyčia šūdmaliauji" (citata). Buvo tikrai nepakartojama, kai bėgant parko vidury skambėjo Queen dainos žodžiai "Spread your wings and fly away" ir kolega liepė kelt rankas ir rodyti kaip skrenda tik supermenas :J Dar ačiū už vandenį, supiltą už pakarpos... Ir galiausiai ko gero jis ir yra labiausiai kaltas, kad "per Marytės plauką" suspėjau į benuvažiuojantį 1 val. 30 min. traukinį ;)
Dar buvo tie, kurie parke ir stadione garsiai šaukė "Ramune, tu gali" arba "Ramune, varyk", dar buvo daug šypsenų ir rankų mostų, ir močiutė ant suoliuko parke, kuri šūktelėjo "Mergaite, kokia jūs šaunuolė ir kiek vyrų bėga paskui jus". 
Dar buvo brolis, kuris savo gimtadienį visai neplanuotai "paaukojo" mano pusės maratono bėgimui Kaune ir ne tik pats didvyriškai nubėgo 10 km (mačiau jo foto finišuojant), bet ir palaikė sesę iki pat finišo. 


Ačiū tiems, kas tikėjo, kad man pavyks, kai tuo nelabai tikėjau ir aš pati.. 
Ir dar... ir dar buvo daina, kuri gal sakytumėte niekuo neišskirtinė, bet ji skambėjo galvoje ir kai bėgti buvo smagu (maždaug iki 10 km), ir kai pasidarė sunku, todėl dalinuosi ir ja ;) 

Nubėgusi pagalvojau, kad padėti bėgti gali ir giliai įstrigusi melodija, kokia nors bėgikiška "theme song", bet labiausiai vieni kitus bėgti motyvuojame ir uždegame mes patys. 
Galiausiai bėgti, o tuo pačiu ir kentėti kartu visada yra kur smagiau, nei zulinti išbyrėjusį grindinį vienui vienam... Todėl išvada viena: tik bėgdami kartu mes esame JĖGA :)
p.s. dar ačiū Dainiui iš blog'o "saldidruska", kad paragino ir įkvėpė mane po ilgos pertraukos brūkštelėti naują įrašą ;)