2013 m. rugpjūčio 20 d., antradienis

Žalieji ežerai - kaip jie pasiglemžė ir pradangino tris šaunius bėgikus


Liepos 6-oji. Mindauginės. Kai visi dori lietuviai mirksta ežeruose arba jūroje mes bėgame aplink Žaliuosius ežerus. Vėl tradicinis bėgimas. Vėl viskas įdomu, viskas kitaip. Naujovė – medžiaginiai numeriai su juostelėmis, kurias reikia užsirišti aplink kaklą ir liemenį. Pagalvoju, kad puikus išradimas, nes juk sąvaržėlių tada kaip ir nebereikia. Bet taip atrodo visai trumpai, nes pradėjus bėgti apšilimą, ta juostelė pradeda veržti kaklą ir nesinori laukti, kas bus taip nubėgus 6, 9 ar 11 kilometrų., todėl tenka numerį persidaryti pagal save (DIY). Sustojame prie starto linijos. Tylu - ramu. Visi jau nekantrauja, kai paaiškėja, kad startas vėluos, nes dar neatvyko pats teisėjas, kuris turi duoti signalą. Jis kaip tikrų tikriausia žvaigždė privežamas iki starto su baltu autobusiuku, tas pats autobusiukas atbulas mūsų būsima bėgimo trasa slenka atgal – visi laukiam, iškilmingai taip :)


24-tasis bėgimas „Aplink Žaliuosius ežerus“ - taip atrodo tradiciniai dalyvių numeriai
 (foto iš www.sveikasmiestas.lt)
Pati pradžia ne itin smagi, nes prasideda nuo staigaus kalno, o dar tas karštis.. Todėl kvėpavimas jau nuo pirmųjų kelių šimtų metrų suintensyvėja ir taip iš tęsiasi visą likusį bėgimą. Pirmąjį kilometrą bėgu viena, tada mane pasiveja pažįstamas bėgikas dzūkas ir klausia kokiu greičiu planuoju bėgti. Sakau 4:15, toks greitis jam tinka ir jis jungiasi, dviese stumtis juk kur kas smagiau ;) Bėgasi jau lengviau, rodos ir žingsniai drąsesni, kai bandai sinchronu ;) Pribėgame pirmąjį vandens punktą, tačiau vandens ten jau nebėra - pirmieji greituoliai panašu, kad negailestingai ištuštino viską iki dugno (o, neeee..). 
Prasideda kalnai kalneliai – aukštyn – žemyn - aukštyn - žemyn. Darosi vis sunkiau. Galiausiai kompanionas  neištveria ir tyliai iškošia: „pompa“, aš klausiu: „nesupratau, kas?“. Tada jis jau garsiau pakartoja tą patį, aš dar netikiu savo ausimis ir sakau: „vis tiek varyk, praeis“. Tuo metu kaip tyčia pasitaiko dar vienas kilimas į kalną ir jis sako: „viskas, bėk viena“ ir mane paleidžia. Nukabinu lūpą, bet susiimu ir kažkaip iriuosi pirmyn. Taip prabėgu apie 2 km, kol horizonte išvystu kitą pažįstamą bėgiką Vidą Jaunesnįjį, stengiuosi jį prisivyti ir matau kaip su minimaliom pastangom palaipsniui artėju prie jo. Pribėgusi "pasilabinu" ir pasiūlau bėgti kartu, bet jis pareiškia, kad jis čia „užbėgioja“, suprask, kad 5 km prabėgo itin greitai, o dabar jau lengvai ristele risnos krosą, taip sakant pasimėgaudamas. Nuliūdina ne tas žodis, turbūt nebeišeina net nuslėpti veide nusivylimo. Pagalvoju sau, kad nu ir sekasi šiandien- jau tie vyrai, vis palieka mane bėgti vieną ir tai vyksta tame pačiame bėgime. Na nieko, aš ir vėl susikoncentruoju į bėgimą ir lekiu tolyn.

Kai kurios bėgikės niekada nepasiduoda (foto iš www.sveikasmiestas.lt)
Iki finišo liko jau nedaug, pati save nuteikinėju, kad kai tik liks 2 kilometrai, tada jau turėsiu „raut“. Šios žymos belaukiant priešais išvystu trečią pažįstamą bėgiką Gedą, kuris bėga su kompanionu. Vyrai dirba petys petin, kad net gražu pažiūrėti. Nuoširdžiai apsidžiaugiu jį pamačiusi taip sakant laiku ir vietoje, t. y., kai iki finišo liko vos daugiau nei 3 kilometrai (!). Mintyse pagalvoju, kad jei dabar įsikabinsiu į jų nugaras, tai jie mane iki finišo ir nutemps :) Pribėgusi tikrai džiugiu tonu išpyškinu: "Gedai, labas, kaip sekasi?" (išnaudodama man  šiame bėgime likusių žodžių limitą), tačiau, kai pamatau Gedo veidą, jame šypsenos nė iš tolo, priešingai - ta mina atrodo mažų mažiausiai perkreipta (oops). Pamatę mane jie lyg susitarę tikrąja to žodžio prasme puola skuosti. Bėgu jiems iš nugaros ir laikrodyje seku, kad jų greitis palaipsniui didėja nuo 4:15 (koks buvo juos susitikus) iki 4:05. Man jau darosi sunku  nuo jų neatsilikti, nes spurtui dar ne laikas. Galvoju kas čia vyksta? Ar jie pablūdo? Ar susitarė mane "nulaužti"? :J Todėl nusprendžiu, kad dar reikia pasitaupyti. Taip staigiai pagreitėti yra tikrai dar per anksti, nes dar laukia miškas, žvyruotas kelias ir keli neblogi kalniukai, todėl pati sulėtėju ir bėgu po 4:10. Gedas irgi kiek sulėtina, o jo kolega bando išlaikyti tokį tempą ir drąsiai stumiasi pirmyn. Nežinau kaip tai nutinka, bet viename iš kilimų į kalniuką mes su Gedu susilyginame, o už kelių sekundžių aš pradedu bėgti jo priekyje. Labai tuo neapsidžiaugiu, nes beveik visą likusį laiką, kai jau kertame 1,5 km ribą vis girdžiu jį už savęs ir galvoju, kad anksčiau ar vėliau jis vis tiek mane aplenks. Iki finišo lieka visai nedaug, bet tie žvyruoti kalniukai tikrai rodos atima paskutines jėgas, todėl stengiuosi bent nesulėtėti. Apie tempo didinimą ir pagreitėjimą čia negali būti ir kalbos. O geriausia varžybų dalis - finišas. Tokio dar nesu mačiusi. Ramiai po truputį kyli į kalną ir jo viršuje matai finišo vartelius bei džiūgaujančius bėgikus, kurie šį kalną jau įveikė ir atgavę kvėpavimą džiaugsmingai laukia tavęs... Tuo metu tu visas pūškuodamas ir besistengdamas kažkaip bent dėl vaizdo pagreitėti pradedi "spausti" ir visas uždusęs finišuoji.. ;)  Va taip vat.
Kai kertu finišo juostą ir išgėrusi vandens kiek atsigaunu, pamatau Gedą, kuris mane pasitinka tokiais žodžiais: "Na žinote..." Daugiau nieko nekomentuoja, o tik linksi galvą ir velniūkiškai šypsosi. Ko gero tas tritaškis nepabaigto sakinio gale daugiausia ir pasako.. ;)
Išsvajoto finišo link (foto iš www.sveikasmiestas.lt)
Apdovanojimai kaip visada pati smagiausia dalis. Įdomiausia, kad šiame bėgime prizai retai būna susiję su bėgimu ar sportu apskritai. Vienas bėgikas pasakojo, kad pernai už prizinę vietą savo amžiaus grupėje gavo labai puikų termosą arbatai, kuris jį džiugina jau visus metus. Štai aš gavau 2 nedidelius rankšluosčius (10 cm x 10 cm), neaiškiu kuriai vietai prisidengti :J, vitaminus sąnariams, gražų rašiklį, pirmokui skirtą pamokų kalendoriuką - trumpai tariant, visko po truputį. Džiugu ir tikrai miela. Nusprendžiu, kad prizai čia įteikiami "laimės šulinio" principu - niekas nežino kam pasiseks labiausiai :) O kam nepatinka staigmenos? ;) 
Apdovanojimų belaukiant
Po apdovanojimų laukia maudynės ežere. Raibuliuojantis žalias vanduo traukte įtraukia. Saulė šviečia. Varžybos pasibaigė, jau galima atsipūsti. Ar gali būti geriau, nei niekur neskubant prasiplaukti ežere ir čia pat pamiškėje susiorganizuoti pikniką, tiesiog šnekučiuojantis ir drauge skanaujant pyragą. Ech.. Vien dėl šio momento bėgti buvo tikrai verta.

2013 m. rugpjūčio 1 d., ketvirtadienis

Nuo ko tu bėgi?


Dažnai išgirstu klausimą - kodėl tu bėgi? Arba dar geresnį - nuo ko tu bėgi? ;) Iš tiesų, reikėtų pabandyti prisiminti nuo ko visa tai prasidėjo. Juk kartas nuo karto pabėgiodavau jau seniai. Tačiau tai buvo „on and off“, priklausydavo nuo metų laiko, gyvenamosios vietos, užimtumo, aplinkinių, kurie paskatindavo ar palaikydavo kompaniją bėgant, nuotaikos ar noro staiga atrodyti gerai :J
Priežasčių bėgti yra daug ir labai įvairių. Didelį įspūdį paliko neseniai išgirsta frazė ir video filmukų ciklas tema: „Every Runner Has A Reason“. Taigi, kiekvienas bėgikas turi savų priežasčių, dėl kurių jis bėga: dėl sveikatos, streso, svorio, draugų, artimųjų, komandos, rezultatų, adrenalino. Tačiau kiekvieno istorija yra ne mažiau įkvepianti. Net neabejoju, kad skirtingus bėgikus bėgti motyvuoja skirtingi dalykai, o kartais tas priežastis net sunku įvardyti.

(Dick's Sporting Goods reklama ir video filmukų ciklas)
Tačiau labai gerai atsimenu savo pirmąją treniruotę Vingio parke. Mane pabandyti bėgti įkalbėjo pažįstamas, sakydamas, kad turėsiu progą susipažinti su treneriu, kuris valandų valandas gali bėgdamas bendrauti su kitais ir pasakoti viena už kitą įdomesnes istorijas, pradedant nuo „Playboy“ zuikučių pikantiškų naujienų iki senovės civilizacijų ir žmogaus egzistencijos prasmės. Todėl mano atveju bėgti ko gero įkvėpė būtent treneris. Žmogaus su dar didesniu motyvacijos ir energijos užtaisu nebuvau sutikusi. Tada jo kiekvieno žodžio klausiausi išpūtusi ausis, kad tik nieko nepraleisčiau ir viską prisiminčiau. Būtent jis iš pirmosios treniruotės parke, pliaupiant lietui ir per kančias įveikiant pirmuosius 5 kilometrus ir paliko didžiausią įspūdį. Prisimenu, kad visiems draugams ištisas savaites pasakojau apie jį, jo savitą bėgimo filosofiją ir superines emocijas, kurių "pasikrauni" treniruotės metu. Todėl norėjosi vėl ir vėl sugrįžti. Tiesiog traukte traukė. O aplinkiniai, girdėdami tokias frazes kaip „treneris tą, treneris aną“, „o mūsų treneris sako, kad...“, dažniausiai mirktelėję ar su šypsenėle veide klausdavo, kiek treneriui metų ir, ar jis vedęs, įtardami patys žinot ką :J

Taip atrodė pirmosios treniruotės balandžio mėnesį Vingio parke
(VšĮ Vilniaus maratonas foto)
Dažnai ir pati sau užduodavau klausimą, kodėl aš bėgu. Tik pradėjus bėgti yra tikrai sunku. Iki malonumo pajautimo bėgant, oi, dar kaip toli. Tada tikrai atrodo, kad vos prakvėpuoji, jau visas švokšdamas iš paskutinių jėgų pūškuoji į kalniuką, matydamas, kad gerokai atsilieki nuo visų šaunių bėgikų, kurie bėgdami atrodo kaip iš reklamos. Tuo metu tik bėgi ir tikiesi, kad kitą kartą jau tikrai bus lengviau. Bet kur tau! Kai pradedi tobulėti, tada atitinkamai padidėja ir krūvis, pasunkėja treniruotės ar pratimai, todėl turi stengtis dar labiau. Ko gero tas nenoras atsilikti ir nebūti paskutiniam savaime skatina tobulėti ir bėgti su dar didesniu užsidegimu. Po truputį išmoksti lengvai nepasiduoti ir siekti užsibrėžto tikslo.

Pamenu, kad po gero mėnesio bėgiojimo vienas jau patyręs bėgikas Vingio parke naujai prisijungusių pradedančių merginų paklausė apie tai, kas jas paskatino pradėti bėgti. Jos tyliai krizeno ir bandė atsakyti kažką gudraus, kalbėjo apie gerą savijautą ir dailias kūno linijas (blah-blah-blah). Tačiau mano nuostabai, jis nesišaipė ir kantriai išklausęs jų atsakymus, ramiu tonu ir atvirai pareiškė, kad jis bėga, nes bėgimas jį daro geresniu. Tik bėgdamas jis tampa geresniu sau ir kitiems. Tai mane ir „užkabino“. Pagalvojau, kad aš jaučiuosi būtent taip, tik niekada to nebuvau įvardijusi žodžiais. Bėgimas padeda išbarstyti neigiamas emocijas kažkur pakeliui. Bėgdamas gali daug ką apmąstyti, o tuo pačiu ir „išbėgioti“ savo sukauptą pyktį, nusivylimą ar blogas mintis. Bėgimas išlaisvina ne tik tavo kūną, bet ir protą. Visi taškai savaime susidėlioja ant „i“, atsiranda naujų idėjų, pajunti įkvėpimą ar tiesiog vidinę ramybę, o veide atsiranda šypsena :) Imi ir įgauni drąsos keistis, tobulėti ir tapti tuo, kuo visada norėjai būti. Nors bėgimas gal ir neišgelbės pasaulio, tačiau jis tikrai gali padaryti tave geresniu daugeliu prasmių. Tereikia tik pabandyti. Taigi, ko tu lauki?


Dedikuota TAM bėgikui :)