MANO PIRMASIS KARTAS ARBA ODĖ MARATONUI

Visi tie pirmieji kartai būna kažkuo ypatingi. Ne išimtis ir pirmasis Maratonas. Ilgai išlauktas, išsvajotas, daug kartų svarstytas, tačiau, kai jis praeina (o tiksliau prabėga :J), lieka tik tuštuma... Kadangi viskas, pirmo karto jau nebebus. Taip, sutinku, kad kiekvienas maratonas yra vis kitoks- vieniems pasiruošimu, kitiems įspūdžiais jį bėgant, kitiems pasiektu rezultatu, tačiau bėgdamas jį antrą ar trečią kartą jau vistiek daugiau ar mažiau žinai kas tai yra.. ;)
Maratonas yra daugelio svajonė, savęs išbandymas, iššūkis, mestas pirmiausia sau ir savo galimybėms. Jis ypatingas dar ir tuo, kad čia susikauna protas su kūnu ir, kaip sako mūsų treneris, būtent čia galva turi imti viršų. Todėl žymiai svarbiau yra gerai pasiruošti ir nusiteikti psichologiškai, kad vėliau nebūtų staigmenų.

Frankfurto maratonas

Savo pirmajam maratonui ruošiausi maždaug 9 mėnesius. Pirmosios mintys pradėjo kirbėti dar žiemą, o finišavau spalio pabaigoje legendomis apipintame Frankfurto maratone. Viskas buvo be galo įdomu, viskas kitaip nei per paprastas varžybas, viskas nauja. Labai smagi atrakcija prieš maratoną milžiniškoje sienoje surasti savo vardą tarp 15 000 kitų bėgikų

Kitas "the must" dienąprieš startuojant sudalyvauti grandioziniame "Pasta party", kur gali gauti ne tik makaronų su skirtingais padažais, bet ir įvairių gėrimų (kaip žinia, nealkoholinių :J). Čia suplūsta tūkstančiai išalkusių ir prieš maratoną nekantraujančių bėgikų, viskas vyksta tame pačiame paviljone, kuris kitą dieną virsta finišavimo zona, todėl pamatyti ją iš arti tikrai verta ;)



Tarp mūsų bėgikų yra net ir tokių egzempliorių, kurie nervams atpalaiduoti prieš maratoną vakare dar užsuka į Frankfurto operą tam, kad pasiklausytų Mocarto "Užburtosios fleitos" (pagiriamasis žodis jiems!).

Taigi, jaudulys prieš startą tikrai nemažas, bet visomis prasmėmis teigiamas ir džiaugsmingas. Aplinkui tūkstančiai bėgikų, kurie sulėkė, subėgo, suskrido iš skirtingų pasaulio galų, kad sudalyvautų būtent šioje bėgikų šventėje tikrąja to žodžio prasme.

Startas Frankfurto maratone

Dalyvaujant didesniame maratone įdomu tai, kad kiekvienas bėgikas patenka į atskirą koridorių pagal savo planuojamą išbėgti laiką. Likus 2 minutėms iki starto visi pradeda nusirenginėti apšilimui apsirengtus drabužius ir tiesiog meta juos per apsauginę tvorelę. Bėgant itin smagiai ir nuotaikingai nuteikia įvairius popoliarius (Lady Gaga ir pan.) kūrinius grojantys instrumentiniai ansambliai. Labiausiai įstrigo pučiamųjų orkestras, grojęs Duft Punk kūrinį "Get lucky" arba jau netoli finišo skambėjęs Gloria Gaynor "I will survive". Pasirodo, Frankfurto maratono svetainėje visi dalyviai turėjo progą nubalsuoti už kūrinius, kuriuos labiausiai norėtų girdėti maratono metu. Ar gi ne superinė idėja?

Pradžioje bėgome trise (Mindaugo R. nuotrauka)

O kur dar nerealus bėgančiųjų palaikymas - ko gero nebuvo nei mažiausio plotelio, kur nestovėtų koks nors smagiai nusiteikęs ir besišypsantis vokietis ar užsienitis, garsiai plojantis, mojuojantis, pučiantis kokią tūtelę ar raginantis bėgti toliau ir greičiau :) Nenusakomas jausmas išgirsti mažą mergaitę šaukiant: "Lie-tu-va!" ar nepažįstamų lietuvių sirgalių šūksnius: "Šaunuoliai, valio!!!" Arba trasai sukantis nustebti pamačius vieną iš mūsiškių bėgikių garsiai surinkančią: "Mergaitės, varyyykit!" O kur dar ir pažįstami bei bendraklubiai bėgikai, kurie dėl traumų negalėjo patys bėgti, bet atvažiavo tam, kad pabūtų viso to dalimi ir palaikytų kitus (!). Kaip tikri profesionalai, aiškiai žinantys kur stovėti ir laukti, kur jų palaikymas gali išgelbėti nuo "nulūžimo" arba duoti gerą spyrį judėti pirmyn. Taip buvo ir man 36 kilometre, kai keli Mindaugo šūksniai įkvėpė pagreitėti taip, kad net pajutau tvinkčiojimus keliuose ir tada pamaniau - kad arba dabar jau šausiu kaip kulka iki pat finišo arba čia jau mėšlungio pradžia... Galvoje tik teskambėjo žodžiai iš Sheryl Crow dainos "Run, baby, run". Tačiau viskas baigėsi gerai.

 

Bėgimas vyksta pačiomis gražiausiomis Frankfurto vietomis,
besimėgaujant ne tik dangoraižiais, bet ir senamiesčio vaizdais (Pauliaus A. nuotrauka)

Bėgimo taktika

Savo pirmąjį maratoną svajojau nubėgti per 3:30, tačiau gavosi žymiai greičiau- jį įveikiau per 3:19. Sąlygos nebuvo idealios- pradžioje plieskė saulė, 13 kilometre prasidėjo stiprus lietus, o pačioje pabaigoje, maždaug 40 km bėgant tarp dangoraižių pūtė baisus vėjas, kurio gūsiai strumte stūmė atgal, nors finišas jau atrodė buvo ranka paliečiamas... Patikėti savo jėgomis ir bėgti greičiau labiausiai padėjo treneris. Prieš pat maratoną man su Brone jis pasiūlė strategiją, kuri tikrai pasiteisino. Nurodymai buvo paprasti: puse maratono bėgti ne greičiau nei 4:50/4:45 min./km vidutiniu greičiu tam, kad liktų rezervo antrai daliai, o tiksliau pagreitėjimui (taip vadinamajam "negative split"). Pagal planą turėjom pagreitėti nuo 4:45 min./km galiausiai iki 4:25 min./km, tačiau visa tai daryti labai palengva ir atsargiai. Pirmąją maratono puselę įveikėm per 1 val. 41 min., o antrąją- per 1 val. 37 min. Su tokiu rezultatu savo amžiaus grupėje buvau 29-a, o tarp visų bėgusių merginų - 104-a.
 

Taigi, kaip tikrovėje atrodė "negative split":
 

Split	time of day	time	diff	min/km	km/h
5 km	10:56:17	00:24:15	24:15	04:51	12.38
10 km	11:20:20	00:48:18	24:03	04:49	12.47
15 km	11:44:16	01:12:13	23:55	04:48	12.54
20 km	12:08:00	01:35:57	23:44	04:45	12.64
Halb	12:13:12	01:41:09	05:12	04:45	12.67
25 km	12:31:38	01:59:35	18:26	04:44	12.71
30 km	12:55:10	02:23:07	23:32	04:43	12.74
35 km	13:18:31	02:46:28	23:21	04:41	12.85
40 km	13:41:17	03:09:15	22:47	04:34	13.17
netto	13:51:06	03:19:04	09:49	04:29	13.42

Su Brone bėgosi tikrai smagiai, draugiškai laukėm vandens ir maitinimo punktų, vis apsitardavom kada jau traukiam ir pasiruošiam valgyti geliukus, kad turėtume veiklos ir taip apgaudamos save laimėtumėm dar kelis šimtus metrų. Kartu bėgome iki 36 kilometro. Bronė toliau greitėti atsisakė, nes po 32 km bėgti jai pasidarė sunku. Dar bandžiau ją įkalbinėti, bet matydama išbąlusį jos veidą stipriau "pushinti" pabijojau. Todėl po to jau liko kova su savimi ir savo kojomis, kurios atrodė darėsi vis sunkesnės. Susitelkiau į save ir aplinkui rodos jau mažai ką ir bemačiau. Bet greičiausiai įsitikinimas, kad jei jau įveiksiu 35 kilometrus, paskui jau bus tik "zuikio daina" bei nekantravimas, kad reikia greičiau viską pabaigti (kaip sako anglai "kill it"), mane ir atvedė iki finišo ;)))

Raudonas kilimas ir fanfaros

Frankfurte vien ko vertas iškilmingas finišavimas raudonu kilimu uždaroje arenoje griaudint muzikai, blyksint šviesoms ir specialiems efektams, o ekrane matant savo vardą su Lietuvos vėliava. Todėl finišo liniją kirtau aukštai iškeltomis rankomis ir su šypsena veide. Sunku buvo patikėti, kad jau viskas, jau pabaiga..

Finišas Frankfurto maratone

Merginoms Frankfurte skiriamas ypatingas dėmėsys, kadangi kiekviena jų gauna ne tik po medalį, bet ir po rožę, tada esi apgaubiamas sidabrine plėvele, kad kūnas pergreit neatšaltų ir gali po truputį pradėti mėgautis tik bėgikams skirtais skanumynais: arbata, pyragais, vaisiais, alumi, energetiniais gėrimais ir dar bala žino kuo. Todėl finišavę ir atsidūrę šioje zonoje jau niekur nebeskuba - visi kaip susitarę velka koja už kojos, išsišiepę ramiai stoviniuoja alaus eilėje ir vis grįžta pakartoti :) Aišku, daug ir tiesiog atsirėmusių į apsaugines tvoreles, gulinčių užvertus kojas ar pėdinančių basomis bėgikų... Bet kita vertus tai juk maratonas.



Sidabriniai riteriai, sėkmingai įveikę maratoną (Rūtos G. nuotrauka)

Dar smagiau važiuoti bėgti maratoną su didele kompanija, nes smagiausia dalis yra "after party". Mūsų atveju tai buvo jauki vakarienė su bėgikais, dalinantis įspūdžiais apie maratoną ir pagaliau skanaujant maistą, apie kurį neleidome sau nei pagalvoti rengiantis maratonui. Tai būtent tas momentas, kai gali sau leisti viską (žinoma, priklausomai nuo sugedimo laipsnio), nes tu to tikrai nusipelnei ;)

Rekomenduoju

Prisipažinsiu, kad šiek tiek pavydžiu tiems, kurie per savo pirmajį maratoną išgyveno ir patyrė visko žymiai daugiau. Mano atveju nebuvo nei tos tarp bėgikų legendomis apipintos "sienos", kai pradeda nebeklausyti kūnas ir nepaisant jokių pastangų imi ženkliai lėtėti, neprispaudė ir į WC iš vakaro priskanavus neaiškios kilmės tagliatelle su lašiša, paskutiniuose kilometruose staiga nesutraukė raumenų, nesustreikavo skrandis perdozavus geliukų, nebuvo pilvo dieglių, bebėgant neiškrito paskutinis geliukas ir nebuvo kitų aštrių pojūčių.. Tada tas kiekvienas kilometras yra tikrąja to žodžio prasme iškovotas ir išgyventas.. Bet kita vertus taip sklandžiai prabėgus savo pirmajį norisi dar. Ir norisi prabėgti dar greičiau..


Išsvajotasis medalis (Aurimo B. nuotrauka)

Kaip dauguma pripažįsta, maratonas nenusakomas dalykas ir kiekvieną kartą laukia netikėtumai, nes niekada nežinai ką tavo kūnas pradės išdarinėti likus paskutiniesiems kilometrams. Bet kuriuo atveju jį patirti tikrai verta. Tas laukimas, rengimasis, draugų ir artimųjų palaikymas, emocijos, jaudulys prie starto, dialogas ir kova su savimi jį bėgant, euforija bei jausmas kertant finišo tiesiąją yra tiesiog nenusakomas, todėl rekomenduoju išbandyti kiekvienam. 

Maratoną bėgti kitame mieste dar verta ir dėl to, kad jį nubėgus smagu pasimėgauti miestu ir tiesiog pasightseeint'i ;)
(Pauliaus A. nuotrauka, kaip pakomentavo vienas jo pažįstamas, čia pavaizduota jau finišavusi bėgikė :))

P.S. Kadangi mane maratonui slaptai užregistravo vienas bėgikas, kuris net ir dabar neleido atskleisto jo vardo, noriu padėkoti už tai, kad pastūmėjo mane šiai avantiūrai ir įkvėpė drąsos. Ačiū už gerą širdį ir kilnų poelgį.