2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis

Bėgiojimas Gruzijoje: misija (ne)įmanoma?

Kas išsiruošia į Gruzijos kalnus dviem savaitėms, kai iki Frankfurto maratono lieka vos mėnuo? Atsakymas trumpas: .
Pakeliui iš Roshka kaimelio į Abudelauri ežerus ir Chaukhi kalnų perėją
Prisipažinsiu, kad, kai pirkau lėktuvo bilietus į Gruziją ir pradėjau planuoti kelionę, apie tai, kad šį rudenį bėgsiu maratoną dar nežinojau. Tada gal dar tik svajonėse ir sapnuose sklandė šios slaptos mintys. Užsiregistravus ir pradėjus rimtai ruoštis maratonui dvejonių dėl kelionės, žinoma, buvo. Viena pusė šaukė: "Ką tu darai, dabar tikrai ne laikas atostogoms ir kalnams", o kita: "Truputis atostogų dar niekam nepakenkė". Todėl galiausiai nusprendžiau, kad galiu ir man pavyks. Žinoma, tikėdamasi, kad šios dvi savaitės desperatiškai bandant į kelionės po kalnus planus įtraukti ir bėgimą, mano sportinei formai nepakenks (fingers-crossed). Daugelis pažįstamų bėgikų buvo gana skeptiškai nusiteikę ir sakė, kad bėgioti Gruzijoje man tikrai nebus kada ir kad neturėčiau didelių vilčių. Tačiau jų neklausiau ir išskridau, norėdama išsiaiškinti kaip yra iš tikrųjų toj Kaukazo belaisvėj.

Pirmas epizodas. Tarp Iprari ir Adishi,  Svaneti regionas. Vieta "in the middle of nowhere", kur jau nevažiuoja joks transportas (jei neskaičiuosime arklių ir asiliukų) ir gali nuvesti tik savos pėdutės.
Pagalvoju sau, kad bėgikas ir Gruzijoje bėgikas ir nesvarbu, kad esu 2750 m aukštyje ant kalno priešais ledyną. Veiksmas vyksta 19 val. vakaro ir kol draugai stato palapinę ir verda košę (yey!) aš nusprendžiu, kad reikia bėgti ir taškas. Greit įšokstu į savo Asics'us ir timpas, ir pradedu bėgti aukštyn į kelias palaipsniui aukštėjančias kalveles. Iki saulei nusileidžiant ir galutinai sutemstant prabėgu vos 3 kilometrus ir tai užtrunka nei daug nei mažai - 26 minutes. Va tau ir aukštikalnės.. Širdis jau tvinksi, palaipsniui kylant aukštyn žavingu raudoniu nusidažo žandukai, bet aš nė nemanau pasiduoti. Šie kalnai vienaip ar kitaip bus įveikti.  Taip spausti motyvuoja ne tik nuostabūs vaizdai ir saulėlydis, nuspalvinantis kalnų viršūnes ir horizontą oranžine, rožine ir geltona spalvomis, bet ir laikas, nes iki visiškos tamsos - vos kelios minutės..
Reziume: bėgdama pakilau iš 2739 m į 2834 m aukštį. Savaime suprantama, jokių kitų bėgikų ant šio kalno nesusitikau.
Besileidžianti saulė kalnuose prie Adishi
Antras epizodas. Mestia.
Vakarėjant išsiruošiu prasibėgti naujomis plytelėmis išklota pagrindine gatve ir jau pripratusi prie Gruzijos vaizdų, beveik nenustembu pamačiusi ant šios alėjos gražiai priraitytas karvių "minas". Įdomus jausmas bėgti į kalniuką ir matyti, kaip vietinis gruzinas besikeikdamas, o gal griežčiau pabardamas gena savo karvytes namo ;)) Dar smagiau pasidaro pamačius, kad pačiame centre esančiame parke du užsieniečiai ramiai statosi palapinę ir planuoja čia įsikurti :J Nors policijos patrulis kas kelias minutes pravažiuoja pro šalį, panašu, kad pareigūnai šiam planui chuliganui nei kiek neprieštarauja (džiugu!).
Reziume: aukščiausia bėgta vieta 1422 m, žemiausia - 1382 m. Bėgau jau temstant vakare ir Mestijoje nesusitikau nei vieno bėgiko.
Mestia apylinkės lyjant lietui
Trečias epizodas. Batumi.
Išgirdau "naujuosius" rusus šį Gruzijos jūros kurortą vadinant "French Riviera". Ir tikrai "prasimalus" po Gruzijos kaimus, atvykus į Batumi ir pamačius tą iščiustytą palmių bulvarą, palei jūrą besidriekiantį gerus 10 kilometrų iš nuostabos net atvimpa žandikaulis ;) O išbandžius šio bulvaro šalia einančių pėsčiųjų ir dviračių takelių dangas, oi, džiaugiasi bėgiko širdis! Žinoma, kiek šokiruoja tiesiai prieš akis išnyrantys pastatai, primenantys tai Big Ben'ą, tai Pizos bokštą ar Gaudi architektūros šedevrus, bet toks jau tas Batumis.. Kiek šokiruoja, bet.. Teko laimė ir garbė vienai prasibėgti Batumio bulvaru 26 kilometrus. Kadangi veiksmas vyko iš karto po visą naktį ir iki pusiaudienio trukusios audros ir vėliau protarpiais kiek palašnojant, ten vaikštinėjančių smalsuolių buvo vos keli. Daugiausiai matėsi iki pirmos valandos užsimiegoję tingūs turistai, tačiau baigdama savo bėgimą mačiau vieną vaikiną, darantį tempimo pratimus, atsirėmusį į palmę. O vakare netgi 2 futbolininkus, lengvai risnojančius žole, todėl negaliu sakyti, kad Batumyje bėgikų nerasta.
Reziume: aukščiausia prabėgta vieta yra 39 m virš jūros lygio, o žemiausia - -2 metrai žemiau jūros lygio.
Batumi veža! Ypač iš karto po audros, kai bulvaro trasa priklauso tik Jums
Ketvirtas epizodas. Kutaissi.
Antras pagal dydį po Tbilisio, pramoninis miestas su keliomis senamiesčio gatvėmis, kuriose stovintys pastatai net priminė Vilnių. Ir išties juokinga Batumio bulvaro parodija su palmėmis pačiame centre. Juo bėgti buvo tikras iššūkis, kadangi jis visas kas maždaug 80 metrų sudurstytas į gabalus, su nusileidimu link asfalto, kai bordiūro aukštis siekia apie 30 ar 40 centimetrų. Todėl priverčia aukštai kelti kelius ir nenugrimzti į bėgimo transą, nes kitaip gali ir koją nusilaužt.. Gražus persikėlimas akmeniniu tiltu per upę ir praskriejimas senamiesčio gatvelėmis.
Reziume: žemiausia bėgta vieta - 140 m, aukščiausia- 169 m. Deja, neteko pamatyti nei vieno bėgiko (gal ne sezonas :J).
Įprastas Kutaisi vaizdelis
Penktas epizodas. Jutta. Pakeliui iš Roshka kaimelio link Kazbegi, persikėlus per Chaukhi kalnų perėją.
Oi, sunkiai kopėm į kalną Chaukhi perėjoje, pajudi 10 metrų ir sustoji pailsėti, vos atgaudamas kvapą, nes nuo statumo jau sukasi galva, o širdis rodos tuoj ims ir išsprūs. Pabaigoje lipi keturiomis ar keliais, įsikibdamas pirščiukais į kupstus, kad kojos nenuslystų žemyn. Daugiau nei 10 kg sverianti kuprinė čia tikrai nepadeda :J Tačiau nepaisant prakaito sūrumo kopant į viršų pagaliau pasiekus viršūnę pasidaro saldu saldu :)
Taigi, kai temstant pasiekėme Juttą, laimės buvo patys galit įsivaizduoti kiek :D O dar vaikinai gavo vakare alaus, tai buvo visiška euforija kalnuose. Aš "dovanų" gavau savo ankstyvą rytinį prasibėgimą Juttoje- atsikėliau dar prieš septynias ir pasileidau su vietiniu šunimi serpentininiu keliuku- vaizdai buvo nuostabūs, kelias kiek išdaužytas duobių, bet nieko, galima kentėti. Žinoma, kelias nuo kaimo ėjo palaipsniui žemyn, todėl linksmiausia dalis buvo grįžimas atgalios :J Vietomis, nors tai ir prieštarauja mano bėgikiškiems įsitikinimams teko ir paėjėti :) Sutiktas aviaganys paklausė, ar šuo mano ir kur aš bėgu. Sugrįžti buvo smagu. 
Reziume: bėgdama žemyn nusileidau į 1962 m aukštį ir po to turėjau pakilti atgal į 2166 m aukštį. Jei niekas neprieštaraus, šiuo atveju viso bėgimo metu mane ištikimai lydėjęs šuo priskaičiojamas prie šio regiono bėgikų.
Jutta ir bėgimas nuo kaimelio žemyn upe
Šeštas epizodas. Stepantsminda.
Tai jaukus miestelis Kazbeko apačioje. Čia teko bėgti pora kartų- vieną kartą vakare, o kitą- ankstų rytą. Atradimas: į kelias puses iš miesto vedantis kelias turi platų kelkraštį, kuriuo galima bėgti nesudarant kliūčių greitesniam transportui. Nuostabus serpentininis kelias veda link Gveleti krioklio, bet paaiškėjo, kad jei bėgi su kompanionu vaikinu šis kelias puikiai tinka, o jei bėgi viena, tada šimtaprocentinis kiekvieno vairuotojo pypinimas garantuotas. Išvada: tinkama trasa, jei bėgi su ausų kamštukais :) Kadangi aš tokių neturėjau, nusprendžiau trasą pabaigti bėgdama į kalną Kazbeko link. Paaiškėjo, kad nuo miestelio Stepansminda iki pusiaukelėje link nuostabiojo Kazbeko esančio kaimo pakilau gerus 300 metrų. Širdis mušė būgnais, pulsas drebėjo, o aš lėtu, bet užtikrintu žingsniu, prasiirdama pro karves, kiauliukus ir asiliukus iriausi kaimelio link :J
Reziume: bėgdama pakilau iš 1732 m į 1841 m aukštį. Buvau maloniai nustebinta, kai anksti ryte (nebuvo nė septynių) pro traiškanotas akis pamačiau dar vieną bėgikę - abi viena kitai plačiai šypsojomės ir mojome ranka, besistengdamos nepataikyti į karvių "žabangas" ir nepamesti sportbačio eilinėj asfalte žiojėjančioj duobėj. Ji, žinoma, buvo užsienietė, bet vis tiek...
Stepantsminda miestelis Kazbeko papėdėje
Septintas epizodas. Mtskheta.
Senoji Gruzijos sostinė. Joje taip pat pavyko prasibėgti vakare ir sekančią dieną saulei kylant anksti ryte. Bėgikams šis miestelis visai palankus. Gražus prasibėgimas palei kelią einančiu šaligatviu Bebritsikhe griūvėsių link arba bėgimas link upės ir persikėlimas per platų tiltą saulei leidžiantis ir nušviečiant kalnus yra tikrai vertas dėmesio. Taip pat smagu palakstyti po naujai tvarkomą parką, takelių danga ne itin saugi, bet vaizdai gražūs. Blogai tai, kad nusileidus saulei nedaug lieka apšviestų gatvių.. Netgi senamiestyje situacija tokia pati. Reikia bėgti nebent su prožektoriuku, tada tu išgelbėtas! 
Reziume: žemiausia bėgta vieta 314 m, aukščiausia - 488 m. Bėgikų nei vieno neteko išvysti, matomai kažkur slėpėsi :J
Vaizdas į parką nuo Bebritsikhe griūvėsių
Aštuntas epizodas. Sighnaghi.
Grožių grožis ir puikus pasirinkimas atostogų Gruzijoje pabaigai. Itin primena Toskaną, jautiesi lyg būtum Italijoj. Bėgimas ne rožėmis klotas, nes miestukas kalno viršūnėj ir pakankamai mažutis, todėl nesvarbu į kurią pusę bebėgtum reikia leistis serpentinais žemyn ir tada kilti atgalios. Žinoma, vaizdai bėgant atperka visą kančią ir sūrų prakaitą. O kur dar motyvacija, kad finišavus leisi sau paskanauti vyno, nes juk esi tikram Gruzijos vynų regione.. Visi labai draugiški ir atsipūtę, leidžiantis nuo kalno vietinis gruzinas manęs paklausė iki kur aš bėgu ir ar nenorėčiau toliau nuo kalno leistis užšokus ant motociklo. Ot, progą praleidau!
Reziume: bėgdama serpentinais nusileidau iš 810 m į 655 m aukštį. Bėgikų apskaita: sutiktas vienas bėgikas gruzinas, kuris nusišypsojo, nes tuo metu leidosi nuo kalniuko, kai aš kilau aukštyn ir pakėlęs nykštį į viršų sakė: "maladec". Užskaitom.
Sihgnaghi panorama, primenanti Toskaną
Išvada: bėgioti Gruzijoje atostogų metų pavyks, jeigu:
a) turite itin tolerantiškus draugus, kurie tikrai supranta, kad jums bėgti REIKIA ir kartu ieško būdų bei kompromisų, kad jūsų misija pavyktų;
b) susiplanuosite kelionę taip, kad visą laiką praleistumėte ne vien tik kalnuose, o užklystumėte ir į mažus miestelius bei miestus, nes juose galimybių bėgti kur kas daugiau;
c) kalnų kuprinėje turėsite pakankamai vietos, kad joje tilptų bėgimo bateliai, laikrodis ir kita minimali bėgimo amunicija;
d) degsite noru bėgti ir nekreipsite dėmesio į itin smalsius gruzinų žvilgsnius ir nesibaigiančius bandymus užkalbinti, sustabdyti, pavežti, suvilioti vynu ar chacha ir pan.;
e) pasirinkti tinkamesnį kelionės laiką, nes nedaug laiko liekant iki maratono nesinori patirti netikėtų traumų ar susirgti.
Davit Gareji toliai, beveik taip pat gerai, kaip Didžiajame kanjone
Štai ir apžvelgėme Kaukazo belaisvės ypatumus per atostogas įveikiant daugiau nei 100 km. Sėkmės ir ištvermės visiems, nusprendusiems suderinti atostogas ir bėgiojimą kalnuose. Mylintiems kalnus ir bėgimą tai išties yra dvigubas, o gal net ir trigubas malonumas.  Tad pirmyn!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą