2015 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

KAIP (NE)BĖGTI arba KUR PRADINGO CRAZY DAISY?

Ir išties, ar nepastebėjote, kad visur galima rasti begalę patarimų kaip pradėti bėgti, kaip teisingai bėgti, kaip pasiekti tam tikrą rezultatą, kaip pasirengti pirmam pusmaratoniui, maratonui, trail'ui ir pan.
Tačiau labai mažai kas kalba apie tai, kaip nebėgti - kai labai labai nori, bet negali dėl kokios nors  priežasties (trauma, liga, darbas, rutina, blogėjantys rezultatai, netikėtai užklupusi meilė, žodžiu, "You name it" ;))....
Arba kaip rasti pakaitalą bėgimui, kuris teiktų tiek pat džiaugsmo ir malonumo?...
Ką įtikinti protą, o tuo pačiu ir kūną, kuris rodos viską padarytų, kad galėtų apsukti bent vieną 5 km ratuką Vingio parke..
Žodžiu, trumpai tariant kaip apgauti save? Tada, kai pripranti prie bėgimo tiek, kad jis tampa neatsiejama tavo dienos, o kartu ir rodos gyvenimo dalimi..

Mano patarimas kitiems - nenuleisti rankų, neužsidepresinti, o išbandyti kažką naujo, kas galbūt pakeis bėgimą arba suteiks tiek pat malonumo. Labai tinka posakis "You never know until you try". Tokiu atveju aplanko atradimo džiaugsmas, naujas laisvės veikti ką nori kada nori pojūtis.. Ir tada ne visiems, bet kai kuriems pavyksta apgauti save, pradėti viską nuo pradžių lyg nieko ir nebūtų buvę... ;)

Visą tai ir dar daugiau praėjęs galiausiai išgirsti ilgai lauktą specialisto patarimą po truputį pradėti bėgti. Yay!, kaip apsidžiaugi (!). Jau įsivaizduoji, kaip skriete skriesi takais takeliais tik, deja, realybėje viskas pasirodo yra šiek tiek kitaip. Tie keli mėnesiai nebėgimo arba poilsio/susilaikymo nuo bėgimo daro savo ir nors rodos, kad išlikai aktyvus ir vos ne kasdien ėmeisi kokio nors sporto - darei mankštas, lankei funkcines treniruotes, mynei dviratį, slidinėjai ar vaikščiojai šiaurietiškomis lazdomis, pasirodo, kad su bėgimu tai visiškai nesusiję... Paaiškėja, kad širdis, plaučiai ir raumenys, "dirbantys" tik bėgimo metu, turi iš naujo priprasti prie bėgimo. Iš esmės tu su pirmokišku jauduliu žengi vėl pirmą bėgikišką žingsnį ir galvoji kaip čia dabar bus, vėl pratiniesi prie naujo ritmo, naujų savo kūno galimybių... Iš naujo įsimyli bėgimą..

Iš naujo tenka prisiminti kodėl pradėjai bėgti, t. y. ne dėl rezultatų ar skaičiukų, o visų pirma dėl malonumo, dėl to džiaugsmo skriejant miško ar krantinės takais, laisvės pojūčio, ankstyvo ryto ar pilnaties šydu apkabinto vakaro romantikos, laiko tik sau ir su savimi, dėl atsipalaidavimo ir meditacijos, dėl tų užplūdusių endorfinų ir nepakartojamo pasitenkinimo jausmo, kuris maloniai apima po bėgimo... Dėl laisvės bėgti kur nori, kada nori, su kuo nori...
Tai štai, viskas rodos iš pradžių, tik jau kitaip. Šiek tiek atsargiau, neperspaudžiant, tausojant savo kūną ir sveikatą, kad dar ilgai galėtum mėgautis bėgimu. Gal ne taip maksimaliai ir nutrūktgalviškai kaip seniau, bet labiau jį branginant ir dar labiau laukiant to kiekvieno karto, kai galėsi užsimovęs sportbačius išbėgti į gatvę, dar labiau apsidžiaugti, jei sugrįžus po bėgimo nieko neskauda ir niekur neskubant, tyliai planuojant didesnius startus...
Tada supranti, kad svarbu tik čia ir dabar. Dar tai, kad tokios pamokos neduodamos šiaip sau, kad turi iš jų pasimokyti ir perduoti šią žinią kitiems. Tai va, mano patarimas kitiems - neperspauskit, nesusirkit tuo bėgimu, labiau įsiklausykit į savo kūną ir jei jis siunčia kažkokius neigiamus signalus, darykite išvadas, duokite jam poilsio, konsultuokitės su specialistais, stiprinkite savo raumenyną ir ruoškite savo kūną bėgimui. Reikia įvertinti tai, kad pradėjus rimčiau treniruotis tiesiog būtina skirti tiek pat laiko kūno stiprinimui, kiek ir pačiam bėgimui. Negali nestiprindamas nugaros, pilvo ir kitų raumenų tikėtis, kad tavo kūnas neš tave per visas varžybas be paliovos.

Mano pačios istorija paprasta - pradėjau bėgioti, labai patiko ir "užsikabliavau" - pasinėriau į jį visu 100 procentų, o gal ir daugiau. Viskas rodos ėjosi kaip ant mielių, rezultatai palaipsniui tik gerėjo, sekė daug mažų ir didesnių mėgėjiškų pergalių Lietuvos varžybose (kuriose, pasak Pingvinų, sklido gandas, kad pavyti mane arba aplenkti daugeliui bėgikų buvo garbės reikalas), taigi per palyginus trumpą laiką (maždaug 2 metus) pasiekiau net save stebinančių rezultatų - labai greitai įveiktas pirmasis maratonas, Kauno pusmaratonis legendomis apipintu sub01:30 laiku, kalnų trail'o Alpėse išbandymas (trukęs nei daug, nei mažai - 5 val. 40 min.) ir tada staiga viskas sustojo dėl nugaros traumos.  Panašu, kad nugara visiškai "sugriuvo", neatlaikiusi nuo intensyvaus bėgimo tekusio per didelio krūvio.. Teko maždaug pusmečiui apskritai pamiršti bėgimą - 3 mėnesius lankyti įvairias procedūras, kasdien daryti mankštas, vėliau sekė nuolatinis raumenų stiprinimas, funkcinės treniruotės ir darbas su savimi, su savo traumos prisijaukinimu, kūno įsiklausymu. Tačiau bet kuriuo atveju manau, kad tai buvo savalaikis įvykis - pamoka, parodžiusi, kad kartais beatodairiškas rezultatų siekimas gali pridaryti daug bėdos. Todėl turbūt reikia džiaugtis, kad tai padėjo man pakeisti požiūrį į bėgimą, nes kitiems suvokimas apie "sveiką" sportą ateina tik rimtai "prisižaidus" su sveikata ir prisidarius sunkesnių, o kartais ir nepataisomų pasekmių... Todėl verta padaryti pertrauką ir pailsėti, kad galėtum bėgti rytoj.. Manau kaip tik atėjo laikas prisiminti plačiai eskaluojamą vieno fokusiečio frazę "Mano tikslas susitikti 80-ies prie bokšto"...

Tai štai mano naujasis moto - lėtai, bet užtikrintai (angl. "Slow And Steady"). To linkiu ir Jums.
Ir jokiu būdu nepamirškit mėgautis ir gaudyti tas stebuklingas akimirkas bėgte...