2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

Medininkai - karštis, plentas, fūros ir merginos

Medininkų bėgimas neprilygsta jokiam bėgimui Lietuvoje. Per kokį kitą bėgimą tektų 2 ar daugiau valandų laukti estafetės spiginant saulei tiesiog sėdint šalia plento, kas kelias minutes praūžiant fūroms, o apšilimą prieš startą darant čia pat, šalikelėj?
 
Sako, kad bėgimas nėra skirtas gražiems berniukams, kadangi bėgimas - tai prakaitu permirkę plaukai ir pleistrai ant pėdų. Tai ant smakro prišalusios seilės ir šleikštulys pilve (iš Paul Maurer, The Gift - A Runner's Story). Tačiau ar šis sportas tinka gražioms merginoms? Medininkų bėgimas iš pradžių priverčia tuo kiek suabejoti..

Visi bėgikai sulaipinami į autobusus pagal etapus ir pajuda savo starto link. Tai reiškia, kad jei esi penktas iš septynių estafetės bėgikų (kaip buvo man), starto turėsi laukti daugiau nei 2 valandas, o su savimi pasiėmęs turėsi ne mėgstamą knygą, "Runner's World" naujausią numerį ar skrybėlę nuo saulės, o tik vieną mažytį buteliuką vandens.

Autobusas pajuda ir jame susipažįstu su mergina, kuri dėl Medininkų bėgimo atvyko iš pat saulėtosios Kalifornijos (žinoma juokauju, kadangi ji jau nuo rudens gyvena Lietuvoje ir kai sužinojo apie tokį bėgimą, labai norėjo sudalyvauti). Autobusui sustojus mūsų etapo starte išlipame ir aplinkui pamatome vien plynus laukus, todėl susėdame čia pat prie plento, prie apsauginės sienelės, pasipila bėgikiškos istorijos ir taip labai sėkmingai "užmušinėjame" laiką ;) Kadangi saulė plieskia kaip Havajuose, nusprendžiu, kad bent kojas reikia gerokai įdegti, todėl ilgos bėgikiškos kojinės yra greitai numetamos į šalį. Likus mažiau nei valandai iki bėgimo, keturiese pradedame apšilimą ir tiesiog bėgame palei plento kraštą kito etapo link.

Įdomiausia dalis žinoma yra estafetės perdavimas. Stebiu kaip sklandžiai tai daro mūsų vaikinai. Gražu pažiūrėti, kaip visi pūškuoja į įkalnę V etapo link ir jau su garsu (t. y. padūsavimais) užleidžia trasą sekančiam nekantraujančiam bėgikui. Pagaliau sulaukusi Jūratės, kuri man turi perduoti estafetės lazdelę, išgirstu garsų ir aiškų paraginimą: "Varyyyyyyyk!!". Taip ir padarau ir dedu tokį spurtą, kad po to net pati išsigąstu pamačiusi, kad laikrodis rodo 3 min. 05 sek. momentinį greitį :D Fone nebesigirdi jau nei praūžiančių fūrų, nei lenkiančių automobilių. Pati įsisvarinu kaip tikrų tikriausias autobusas.



Taip atrodė pats bėgimas

Pradžioje bėgasi smagiai, nedidelis paaukštėjimas, o po jo ilgas ir smagus leidimasis žemyn, pribėgus tvenkinį jau prasideda rimtesni reikaliukai, nes tolumoje matau, kad po jo prasidėsiantis kalnas tęsis iki pat finišo... Į tą kalną kylu nei daug nei mažai, maždaug 1,5 km ir jis beveik visiškai sugniuždo mane morališkai iki tol, kol pamatau Vilniaus ženklą. O po jo ant asfalto išdygsta ir Rolandas, kuris pradeda bėgti šalia ir po truputį raginti, kad jau reikia greitėti. Taip ir padarau, o estafetės lazdelė sėkmingai patenka į Agnės rankas. Tik vėliau ji prisipažįsta, kaip drebėjo jos rankos ją perimant. 


Estafetės perdavimas
Ir išties, kaip begalvotum, su kuo belygintum, šis bėgimas visai kitoks, nes su šia perimta estafetės lazdele kartu pereina ir didelė atsakomybė. Juk negali bėgdamas į kalną pasakyti, nu kaip nors, aš tik truputį sulėtėsiu, nes taip beprotiškai karšta ir nėra kur skubėti. Ne. Galvoji apie tai, kad kitas bėgikas laukia nesulaukia tavęs ir kiekviena sekundė yra brangi, todėl turi bėgti jei ne dėl savęs, tai dėl kitų komandos narių.
 
Ir kokia graži tradicija į praeitų metų laimėtojų estafetės lazdelę įberti žemės iš pačių Medininkų, kuri atbėgus iki finišo vėliau išbarstoma Antakalnio kapinėse ant žuvusiųjų Medininkuose antkapių.. Viskas turi kilnią simbolinę prasmę. 7 Medininkų žudynių aukos ir 7 bėgikai, kurių kiekvienas bėga  ne už save, o kad pagerbtų vieną iš jų. Todėl balti gvazdikai buvo skirti būtent jiems.


O pabaigai dar šiek tiek apie grožį.. Medininkų bėgimui mes sudarėme komandą vien iš merginų ir sakėme, kad kitus "paimsime" jei ne greičiu (nors esame pakankamai greitos ir pasiutusios), tai grožiu ir moteriškumu :) Manau užsibrėžtą tikslą pasiekėme su kaupu, kadangi iš 31 dalyvusių komandų atbėgome 18-os, t. y. aplenkėme 13 komandų (yey!) ir distanciją įveikėme per 2 val. 21 min. Reziume, nosis nušluostėme ne vienam vaikinui :) Be to, kokia kita komanda leidosi pakalnėn pasitikti savo paskutinio komandos nario ir užbėgo kartu su aktyviais padrąsinimais finišo link?



"Paturbintas" komandinis finišas
Šiandien parodėme, kad esame vienodai kietos tiek leidžiantis nuo kalno, tiek lipant į jį, nepasiduodame nei fūristų vilionėms, nei muitininkų gražbylystėms ar papiktintiems žvilgsniams. Mes bėgame, nes nebėgti jau nebegalime.. Tyliai sau pagalvoju, kad todėl ir esame tikrų tikriausios trenerio turbo mergaitės :)


(R. Bajorūno ir K. Urbelionio foto)

Memuarai iš Žaslių bėgimo


Startas!

Mes iššauname nuo Žaslių bažnyčios šventoriaus, bėgame paežere per balas ir dumblą (stengdamiesi neišsitėkšt), tada pereiname prie asfalto ir bėgame miestelio pagrindine gatve. Jaučiu, kad skrieju, jaučiu, kad bėgame tikrai per greitai, bet šį kartą pasikliauju bėgiku, bėgančiu šalia ir tik stengiuosi neatsilikti. Mus pralenkia kitas kolega bėgikas ir draugiškai pabara, sako, kad per greitai spaudžiame ir pasitaupytume pabaigai, nes juk dar viskas prieš akis. Susižvalgom ir jo paklausome.

2 kilometre pamatome mano pagrindinę konkurentę, ji plentu žingsniuoja dideliais vyriškais žingsniais, bet kadangi yra smulkutė ir mažutė vis tiek atrodo grakšti it stirna. Aš jai tyliai pavydžiu, bet kai susilyginame 3 kilometre jaučiuosi nejaukiai suspėdama padaryti tris savo mažyčius žingsnius mainais į jos vieną :) Mano kolega jau nekantrauja ir tyliai šnibžda: "lenkiam ją", o aš atsakau "ne dabar, dar vėliau". Ją aplenkti pavyksta kylant į kalniuką. Tuo metu aš tik stengiuosi intensyvinti rankų mostus, kad kuo daugiau atsiplėščiau ir ji manęs jau niekaip nebegalėtų pavyti.
"Into the wild" - per bėgimą eismas nestabdomas
(foto iš www.kaisiadorietis.balsas.lt)
Posūkis į dešinę ir prasideda visiškai laukinė gamta, taip sakant "into the wild" – pievos ir paprastas kaimo keliukas, tiksliau žvyrkelis, su daug duobių, kurių dauguma pripildytos vandens arba pėdai itin malonaus juodo šlyno (beveik SPA). Tik čia pasukusi pamatau dar vieną merginą, kuri sustojusi trasos dešinėje rišasi batraištį, todėl vėl stengiuosi paspartinti. Tačiau greitis žvėriškai krenta, nes trasa darosi vis „smagesnė“ – jau reikia kirsti ir kelis tiltelius per pelkes ir bėgti per dumblą, stengiantis neatlikti špagato. Ant kalno pamatome vandens punktą - tikra atgaiva akiai ir širdžiai, smagu žinoti, kad kažkas galvoja apie tave ir tavo troškulį :J Apsipilu vandeniu ir bėgu tolyn. Galvoju tik apie tai, kad ten tolumoje, užbėgus į kalną prasidės asfaltas ir jau viskas bus gerai. Tada bus 6 km žyma ir jau pasidarys lengviau. Tokiomis mintimis save ir raminu.

Priešais prasideda „išsvajotasis“ kalnas, visi pamažu sulėtėja, stūmimasis žvyru aukštyn ne itin žavi, tačiau susiimu, pradedu irtis rankomis ir tame kalne už nugaros paliekame kokius 5 bėgikus. Jausmas tikrai geras, nes kiekvieną kartą vaikinai nustemba, kai susilyginu su jais ir šie pamato, kad juos tuoj tuoj aplenks mergina. Nežinau apie ką jie tada galvoja, bet man vien dėl tos išraiškos ir nuostabos veide įsijungia "antrasis kvėpavimas". Pasiekiame asfaltą, tačiau nebebėgame taip greitai kaip norėtųsi (šmėsteli mintis, kad gal kiek perdaug jėgų atidavėme „kuprotajam“ kalnui ;) Kai pasiekiame 1 kilometro ribą, jau puikiai žinau, kad kai pamatysiu bažnyčią, tada lauks ir tikrasis „išganymas“. Pagaliau priartėjame prie bažnyčios ir nors reikėtų pradėti greitėti, toks jausmas, kad jėgų tam visai nebeliko. Jaučiu, kad ir aš, ir mano kompanionas galvojame apie vieną ir tą patį. Per sukąstus dantis jis iškošia: „jeigu nori, varyk viena“, o aš jam atsakau: „jeigu nori, tu varyk“, taip ir susibendraujam - nepiktai, o taip "bėgikiškai", panaudojant kuo mažiau žodžių, bet jais pasakant visą esmę :) Ir vis tiek abu po truputį greitėjame ir jau kai pasukame prie ežeriuko ir išgirstame kaip kiti bėgikai šaukia mūsų vardus, spaudžiame kaip susitarę... Fi-ni-šas!!!

Mūsų bėgikai, įveikę Žaslių trasą
(foto iš www.kaisiadorietis.balsas.lt)

Smagu finišuoti, nes žasliečiai mus be galo svetingai ir šiltai pasitinka, vaišina namine gira ir miusli batonėliais, o visas nuovargis greitai dingsta sužinojus, kad tarp merginų esu pirma. Visi draugiškai išsiruošiam maudynių. Ežero vanduo mistiškai žalias, įlipus tas žalumas toks tirštas, kaip koks laumės tinklas iš lietuvių liaudies pasakų. Ant kranto stovintis bėgikas patikina, kad vietiniai čia tikrai maudosi, o vanduo žalias, nes žydi. Todėl jei nusimaudysiu, sužydėsiu ir aš. Tais žodžiais patikėjusi neriu vandenin, o išlipus į krantą prasideda tikrosios linksmybės. Piknikas su daug bananų, slyvų, miuslių, šmaikštūs Rolando Kazlo pokštai ir bėgikiškos įžvalgos, diskusijos apie tai, kas kaip nubėgo, kas galėjo greičiau, o kam nebuvo "traukos" nors tu ką ;)

Apdovanojimai vyksta paežerėje be jokių podiumų, ant sukaltos pakylos, prizininkės dovanų gauna gėlių vazonėlius arba grikių pagalves. Viskas taip šilta ir paprasta. Bėgimai mažuose miesteliuose turi savo šarmo.. Ant stalo padėtos 3 tviskančios taurės, todėl pati suprantu, kad apdovanojimų daug, todėl ją gauti šansų mažai. Paskelbia merginas nugalėtojas – gauname po diplomą ir kvietką. Susirenkame daiktus, atsisveikiname vieni su kitais ir lipame į kalną bažnyčios link. Staiga išgirstu savo vardą ir pasileidžiu nuo kalno žemyn, nebegalėdama nulaikyti šypsenos. Mano rankose atsiduria išsvajota taurė su Žaslių miestelio herbu, ant kurio smulkiomis raidytėmis išgraviruota: "Ex mancipio libertas" ("Iš nuosavybės - laisvė"). Tokios gražios taurės dar nesu mačiusi. Pagaliau esu laiminga.
Happy ending.
Absoliutaus nugalėtojo taurė
(foto iš www.kaisiadorietis.balsas.lt)