2013 m. gruodžio 31 d., antradienis

LIETUVOS BĖGIMO TAURĖ- KAS TAI?


Panašu, kad apie Lietuvos bėgimo taurę žino tik tie, kurie joje dalyvauja. Ir aš pati nieko apie ją nebuvau girdėjusi, kol nesudalyvavau pirmoje varžybose ir jau nebegalėjau sustoti. Mažiausiai ką suteikia dalyvavimas joje - tai galimybė nuolat pasitikrinti savo jėgas, "pasimatuoti" su kitais, išbandyti vis naujas trasas esant neprognozuojamoms oro sąlygoms, kurios dažnai netik kad nelepina, o priešingai- tik labiau užgrūdina dar didesniems išbandymams. 

Keitės ir miestai, ir veidai...

Pradėkime nuo pradžių. Tai dešimt etapų, atskirų varžybų, rodos visai atsitiktine tvarka išsimėčiusių po visą Lietuvos žemėlapį. Todėl visų pirma tai kelionės po Lietuvą, pažintis su mažais miesteliais ir jų žmonėmis. Kaip toj dainoj "keitės ir miestai ir veidai.." ;) Tai galimybė pamatyti kiek daug Lietuvoje mylinčių bėgimą ir be jo negalinčių gyventi entuziastų. Tai šių miestelių miesto šventės ir audringi, dažniausiai itin egzotiški apdovanojimai. Dar tai parduota vasara, savaitgaliai, kuriuos bėgikai pasirinko leisti ne su draugais ar šeima prie ežero ar pajūry, o besiruošiant varžyboms ir dalyvaujant jose. Be kita ko, tai ir galimybė daugiau laiko praleisti su savo bendraminčiais ir bendraklubiečiais kartu važiuojant į startą ir atsigaunant po bėgimo - piknikai gamtoje, įvairaus plauko mažų miestelių užeigų "pratestavimas" ar niūrka į ežero dugną!

Taurė startavo su pirmuoju etapu Kėdainiuose iš karto po Naujų. Pernai bėgimas vyko spaudžiant šaltukui ir pučiant žvarbiam vėjui. Bėgome atviromis vietomis, baigaint duobėtu keliuku palei garažėlius. Smagu buvo po to sušilti sporto salėje. Čia laimėjome apdovanojimą kaip masiškiausiai dalyvavusi komanda. Deja, specialiai bėgikams skirtų maudynių vietiniame baseine taip ir neišbandėme.


Antras etapas vyko Jonavoje. Įdomu tai, kad dalyviai su autobusais nuvežami už miesto ir nuaidėjus šūviui pasileidžia bėgti kalnais kalneliais miesto link. Pamenu, kad buvo labai labai šalta ir padarius apšilimą niekaip nesinorėjo atsisveikinti su striuke, nes rodėsi, kad visas kūnas tuoj tuoj sustings į ledą. Tačiau nuaidėjo starto šūvis ir "varvekliai" pasileido nuo kalniuko žemyn. Bėgant palei mišką buvo visai nieko, tačiau tik išlindus į atvirą vietą papūsdavo toks stiprus vėjas, jog atrodė, kad tuoj ims ir iš trasos į šoną nupūs. Tačiau trasą įveikėm. Buvo smagu. Varžybos žiemą yra visai kitokios. Visu kūnu jauti kaip jos tave užgrūdina ;) Beje, Jonavoje Kovo 11-osios proga vykstančios varžybos dar buvo ypatingos tuo, kad po visko sporto salėje vyko koncertas, kuriame koncertavo net grupė "16 hz" (yey!).



Kaip bebūtų gaila, bet trečią ir ketvirtą etapus Rėkyvoje ir Marijampolėje teko praleisti dėl susidubliavusių kitų varžybų, todėl būtinai reikės juos išbandyti kitais metais.

Penktasis etapas vyko bėgant iš Birštono į Prienus, jau pavasarėjant ir pilant lietui. Tai buvo tikrai pačios šlapiausios varžybos "ever". Nubėgus vos pusę distancijos pradėjo lyti ir lietus tai stiprėjo, tai mažėjo, vietomis lijo su vėju tokiais "šuorais", kad buvo sunku ir atsilaikyti. Prie finišo buvo tikrai smagus vaizdelis pamačius visus kitus atbėgusius bičiulius bėgikus, nes visi atrodė šlapi "nors gręžk" :) Todėl net ir finišavę nuo lietaus visi draugiškai slėpėsi po medžiais ir apdovanojimų bėgo bėgte, kad kuo mažiau sušlapti. Tą kartą pirmą kartą istorijoje ant pakylos vienu metu lipo visos trys F.O.C.U.S. running merginos, todėl lietus mums nuotaikos tikrai nesugadino.


Šeštasis etapas vyko Elektrėnuose mintyse skambant priedainiui "Elektrėnų žiburiai" ;) Buvo žiauriai karšta, ko jau ko, bet bėgti tokiu oru norėjosi mažiausiai. O dar visos tos legendos ir pasakojimai apie baisiuosius 4 Elektrėnų kalnus, kurie anksčiau ar vėliau pribaigia net ir pačius rimčiausius bėgikus. Bėgosi sunkiai. Pagal planą 10 kilometrų turėjome nubėgti greitai, o likusius "užbėgioti", tačiau nubėgus 10 kilometrų, sulėtėjome gal tik 10 sekundžių ir toliau skuodėme per kalnus kalnelius, palikdami visus sau už nugaros. Pabaigoje pamenu tik norą, kad viskas greičiau baigtųsi, todėl roviau iš paskutiniųjų. Pasiteisino. Kylant į vieną stačiausių kalnų su bičiuliais pamatėme, kad mergina, visą trasą bėgusi pirmoji į jį nebėga, o jau eite eina. Tai suteikė dar daugiau jėgų. Pirmą kartą buvau pirma. Jausmas buvo nepakartojamas. Dar šias varžybas primena labai smagi nuotrauka, išduodanti, kad nuo karščio kojos taip ištino, kad laimėtojos ant pakylos lipo su flip-flop'ais :)))


Septintas etapas vyko Žasliuose buvo itin smagus. Startas ir finišas praktiškai bažnyčios altoriuje. Finišavus išskirtinės maudynės žaliame it trachūnas ežero vandenyje. Visi apdovanojimų laukė besišnekučiuodami susėdę ant žolės. Nugalėtojos merginos be taurių dar gavo ir po gėlių vazonėlį, gera nuotaika buvo garantuota!



Po to sekė Plungė. Karšta vasaros diena, labiau tinkanti kaitinimuisi saulėje ir šokoladinio įdegio "gaminimui", tačiau mes bėgome aplinkui dvarą takais takeliais, nuo saulės ieškodami pavėsio medžių paunksmėje. Išties graži aplinka, prūdas pilnas lelijų ir purienų. Buvo tikrai smagu sėdint ant žolės laukti apdovanojimų ir gauti tokią didelę taurę.
 



Devintasis etapas vyko Pakruojo dvaro takais. Aplink dvarą sukome net keturis ratus, prabėgdami nuostabų milžiniško dydžio liepų pilną parką per siaurus vartelius, ant kurių kabo užrašas "Vartai į rojų". Buvo nelengva bėgti žvyrkeliu, siaurais takučiais ir pabaigoje kilti į nedidelį kalniuką, bet palaikymas ir užsispyrimas atvedė į išsvajotąjį finišą. Ten mes ir likome praleisti puikią dieną, nakvojome dvare, žiūrėjome filmą sename malūne. Tikrai bus ką atsiminti.


Paskutiniame Rumšiškių etape, deja, neteko sudalyvauti, nes jis vyko tą patį savaitgalį kaip ir Frankfurto maratonas. Legendos byloja, kad Rumšiškių pusmaratonis įveikiamas ne kiekvieno, trasa nelygi, su daug kalniukų, kupina išbandymų. Dar šis bėgimas išsiskiria tuo, kad finišavus čia gauni lašinių (!). Tikrai pasistengsiu ją išbandyti kitais metais. Dar ji ypatinga tuo, kad po bėgimo, susumavus visų etapų rezultatus apdovanojami visos Lietuvos bėgimo taurės nugalėtojai. Deja, to patirti neteko, tačiau Lietuvos bėgimo taurė dabar stovi ant mano lentynos ir primena visas varžybas, kuriose teko sudalyvauti šiais metais su klubo bičiuliais.

Tad ačiū Lietuvos bėgimo taurės organizatoriams už puikią progą praplėsti akiratį, susipažinti su Lietuva ir Lietuvos bėgikais. Taip pat išbandyti save, nuolat siekti geresnių rezultatų, varžyboms besiruošiant susukti daugiau nei tris su puse tūkstančio kilometrų, jausti, kaip tobulėji ir pasikrauti energijos ateinančiam sezonui.

Kadangi šiais metais šis įrašas yra paskutinis, noriu palinkėti visiems greitų ir nepakartojamų metų! Linkiu užsibrėžti naujų tikslų ir juos įgyvendinti su kaupu. Taigi, mažiau traumų ir daugiau tikrojo mėgavimosi bėgimu. 

Runners, you simply rock!!!



3 komentarai:

  1. Ar ne per ilgai, tamsta, Jūsų plunksna ilsisi? :-)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kol kojos toliau mina kilometrus, plunksna vis dar laukia įkvėpimo... O ką daryt? Gal kolega turi kokių slaptų receptų? ;))

      Panaikinti
    2. Kolega pats išleido plunksną pailsėti vien tam, kad jo kojos neštų jį kaip kad tamstą kolegę savosios neša. Užkrečiantis pavyzdys!

      Panaikinti