KAIP (NE)BĖGTI arba KUR PRADINGO CRAZY DAISY?

Ir išties, ar nepastebėjote, kad visur galima rasti begalę patarimų kaip pradėti bėgti, kaip teisingai bėgti, kaip pasiekti tam tikrą rezultatą, kaip pasirengti pirmam pusmaratoniui, maratonui, trail'ui ir pan.

Tačiau labai mažai kas kalba apie tai, kaip nebėgti - kai labai labai nori, bet negali dėl kokios nors  priežasties (trauma, liga, darbas, rutina, blogėjantys rezultatai, netikėtai užklupusi meilė, žodžiu, "You name it" ;))....

Arba kaip rasti pakaitalą bėgimui, kuris teiktų tiek pat džiaugsmo ir malonumo?...

Ką įtikinti protą, o tuo pačiu ir kūną, kuris rodos viską padarytų, kad galėtų apsukti bent vieną 5 km ratuką Vingio parke..

Žodžiu, trumpai tariant kaip apgauti save? Tada, kai pripranti prie bėgimo tiek, kad jis tampa neatsiejama tavo dienos, o kartu ir rodos gyvenimo dalimi..

Mano patarimas kitiems - nenuleisti rankų, neužsidepresinti, o išbandyti kažką naujo, kas galbūt pakeis bėgimą arba suteiks tiek pat malonumo. Labai tinka posakis "You never know until you try". Tokiu atveju aplanko atradimo džiaugsmas, naujas laisvės veikti ką nori kada nori pojūtis.. Ir tada ne visiems, bet kai kuriems pavyksta apgauti save, pradėti viską nuo pradžių lyg nieko ir nebūtų buvę... ;)

Visą tai ir dar daugiau praėjęs galiausiai išgirsti ilgai lauktą specialisto patarimą po truputį pradėti bėgti. Yay!, kaip apsidžiaugi (!). Jau įsivaizduoji, kaip skriete skriesi takais takeliais tik, deja, realybėje viskas pasirodo yra šiek tiek kitaip. Tie keli mėnesiai nebėgimo arba poilsio/susilaikymo nuo bėgimo daro savo ir nors rodos, kad išlikai aktyvus ir vos ne kasdien ėmeisi kokio nors sporto - darei mankštas, lankei funkcines treniruotes, mynei dviratį, slidinėjai ar vaikščiojai šiaurietiškomis lazdomis, pasirodo, kad su bėgimu tai visiškai nesusiję... Paaiškėja, kad širdis, plaučiai ir raumenys, "dirbantys" tik bėgimo metu, turi iš naujo priprasti prie bėgimo. Iš esmės tu su pirmokišku jauduliu žengi vėl pirmą bėgikišką žingsnį ir galvoji kaip čia dabar bus, vėl pratiniesi prie naujo ritmo, naujų savo kūno galimybių... Iš naujo įsimyli bėgimą..

Iš naujo tenka prisiminti kodėl pradėjai bėgti, t. y. ne dėl rezultatų ar skaičiukų, o visų pirma dėl malonumo, dėl to džiaugsmo skriejant miško ar krantinės takais, laisvės pojūčio, ankstyvo ryto ar pilnaties šydu apkabinto vakaro romantikos, laiko tik sau ir su savimi, dėl atsipalaidavimo ir meditacijos, dėl tų užplūdusių endorfinų ir nepakartojamo pasitenkinimo jausmo, kuris maloniai apima po bėgimo... Dėl laisvės bėgti kur nori, kada nori, su kuo nori...

Tai štai, viskas rodos iš pradžių, tik jau kitaip. Šiek tiek atsargiau, neperspaudžiant, tausojant savo kūną ir sveikatą, kad dar ilgai galėtum mėgautis bėgimu. Gal ne taip maksimaliai ir nutrūktgalviškai kaip seniau, bet labiau jį branginant ir dar labiau laukiant to kiekvieno karto, kai galėsi užsimovęs sportbačius išbėgti į gatvę, dar labiau apsidžiaugti, jei sugrįžus po bėgimo nieko neskauda ir niekur neskubant, tyliai planuojant didesnius startus...

Tada supranti, kad svarbu tik čia ir dabar. Dar tai, kad tokios pamokos neduodamos šiaip sau, kad turi iš jų pasimokyti ir perduoti šią žinią kitiems. Tai va, mano patarimas kitiems - neperspauskit, nesusirkit tuo bėgimu, labiau įsiklausykit į savo kūną ir jei jis siunčia kažkokius neigiamus signalus, darykite išvadas, duokite jam poilsio, konsultuokitės su specialistais, stiprinkite savo raumenyną ir ruoškite savo kūną bėgimui. Reikia įvertinti tai, kad pradėjus rimčiau treniruotis tiesiog būtina skirti tiek pat laiko kūno stiprinimui, kiek ir pačiam bėgimui. Negali nestiprindamas nugaros, pilvo ir kitų raumenų tikėtis, kad tavo kūnas neš tave per visas varžybas be paliovos.

Mano pačios istorija paprasta - pradėjau bėgioti, labai patiko ir "užsikabliavau" - pasinėriau į jį visu 100 procentų, o gal ir daugiau. Viskas rodos ėjosi kaip ant mielių, rezultatai palaipsniui tik gerėjo, sekė daug mažų ir didesnių mėgėjiškų pergalių Lietuvos varžybose (kuriose, pasak Pingvinų, sklido gandas, kad pavyti mane arba aplenkti daugeliui bėgikų buvo garbės reikalas), taigi per palyginus trumpą laiką (maždaug 2 metus) pasiekiau net save stebinančių rezultatų - labai greitai įveiktas pirmasis maratonas, Kauno pusmaratonis legendomis apipintu sub01:30 laiku, kalnų trail'o Alpėse išbandymas (trukęs nei daug, nei mažai - 5 val. 40 min.) ir tada staiga viskas sustojo dėl nugaros traumos.  Panašu, kad nugara visiškai "sugriuvo", neatlaikiusi nuo intensyvaus bėgimo tekusio per didelio krūvio.. Teko maždaug pusmečiui apskritai pamiršti bėgimą - 3 mėnesius lankyti įvairias procedūras, kasdien daryti mankštas, vėliau sekė nuolatinis raumenų stiprinimas, funkcinės treniruotės ir darbas su savimi, su savo traumos prisijaukinimu, kūno įsiklausymu. Tačiau bet kuriuo atveju manau, kad tai buvo savalaikis įvykis - pamoka, parodžiusi, kad kartais beatodairiškas rezultatų siekimas gali pridaryti daug bėdos. Todėl turbūt reikia džiaugtis, kad tai padėjo man pakeisti požiūrį į bėgimą, nes kitiems suvokimas apie "sveiką" sportą ateina tik rimtai "prisižaidus" su sveikata ir prisidarius sunkesnių, o kartais ir nepataisomų pasekmių... Todėl verta padaryti pertrauką ir pailsėti, kad galėtum bėgti rytoj.. Manau kaip tik atėjo laikas prisiminti plačiai eskaluojamą vieno fokusiečio frazę "Mano tikslas susitikti 80-ies prie bokšto"...

Tai štai mano naujasis moto - lėtai, bet užtikrintai (angl. "Slow And Steady"). To linkiu ir Jums.

Ir jokiu būdu nepamirškit mėgautis ir gaudyti tas stebuklingas akimirkas bėgte... 

Laisvė kalnams ir kodėl mums to reikia

Ech, tie pirmieji kartai..

Kaip gerai, kad yra dalykų, kurių dar nesi neišbandęs ir gali save nustebinti vėl ir vėl.

Taigi, šį kartą tai bėgimas kalnuose. Taip, manau jau daugelis puse ausies girdėjo tarp bėgikų apie nenuvaldomai plintantį virusą, kuris vadinasi TRAIL'as.

 

Todėl noriu papasakoti istoriją apie legendomis apipintą nuotykį kodiniu pavadinimu SALOMON ZUGSPITZ ULTRATRAIL 2014. Nebuvusiems ir nesudalyvavusiems šis aukščiausio Vokietijos kalno Alpėse pavadinimas nieko nesako, o daugumai iš bene 20 varžybose lietuvių tai ilgai lauktas pirmasis kartas. Tai ruošimasis jam, beveik prie bankroto privedusi trail'o amunicijos "medžioklė", dar filmukų apie extremalų bėgimą nuolatinis žiūrėjimas, nauja bėgimo miško takeliais ir kalneliais patirtis ir begalinis laukimas nežinia ko ;)


Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto

Ne paslaptis, kad dauguma mūsų čia pasijutome pirmokais - nežinai kas tavęs laukia ir kaip viskas pasisuks... Juk būkim biedni, bet teisingi, tikrų kalnų mes Lietuvoje neturim, todėl treniruotis belieka ant kalvelių ir kalniukų. Todėl turint galvoje, kad grynai šioms varžyboms buvo ruoštasi ne daugiau nei 1,5 mėnesio (greičiausiai dar ir mažiau) iki pat Zugspitz starto dienos bent man taip ir nebuvo aišku, ar to tikrai pakaks..

 

Trumpai aptariant varžybų rezultatus 36 kilometrų Zugspitz Basetrail trasa (su 1,8 km paaukštėjimu) įveikta per 5 valandas 37 minutes, nors prieš bėgimą įsivaizdavau, kad laisvai "įtilpsime" į 5 valandas. Tai reiškia, kad vos ne 6 valandas buvau ant kojų - lėtai kilau į kalną statesnėmis ar nuožulniomis vietomis, kartais lėtai bėgant, dažniau tiesiog kopiant sparčiu (ar ne tokiu sparčiu) žingsniu su lazdomis. Taip taip, gal jau atėjo tobulas momentas prisipažinti ir apie naujai kalnuose užgimusią meilę.... lazdoms... (!) Ne veltui ko gero daugiau nei 80 procentų stovėjusių prie starto linijos jas turėjo ir jomis naudojosi kiekvienai progai pasitaikius. Dar likus 2 savaitėms iki varžybų maniau, kad lazdos tik "šiauriečiams" (t. y. "nordic walking" gerbėjams), o mes juk bėgikai (!) Bet pasiskolinusi jas išbandyti Sapieginėje supratau koks tai gėris ir nuo tada jau slaptai apie jas svajojau. Jų neišbandę nesupras, o išbandę ir įvaldę sukurps joms odę apie tai kaip jos pagelbsti stačiausiose vietose ir leidžia pailsėti nuvargusiems kojų raumenims. Jos buvo ištikimos draugės, praskaidrinusios bėgimą zigzagų serpentinuose ir padėjusios nenusiversti  jau skriejant trasa žemyn finišo link.

Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto

Prisipažinsiu, kad tokio ekstremalaus bėgimo dar nebuvau išbandžiusi. Ant tako buvo visko - didesnių mažesnių aštriais kampais kalnų riedulių, siaurų gilių "griovelių", kur rodos vos telpi, šlapių medžių lapų, "pabirusių" laiptukų, beveik dumblo ar "šlyno", kur kojos slyste slydo į skirtingas puses..

Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto

Kadangi pulsas po pirmųjų kalniukų jau mušė maršą (gal dėl to, kad startavau be apšilimo, o gal dėl pasirengimo stokos) ir apėmė jausmas, kad bet kokia trauma yra tiesiog ranka pasiekiama, teko įjungti "taupymosi" rėžimą ir labiau mėgautis kalnais, vaizdais ir pirmuoju kartu nei iš visų jėgų "rauti" kaip esame įpratę "asfaltinėse" varžybose...
Kad yra du galimi pasirinkimai supratau gana anksti, maždaug 7 ar 8 kilometre, kai pro šalį prabėgusi mergina jau buvo šiek tiek "išėjusi" iš savęs ir jos veide matėsi kančia, kas maratono distancijoje ištinka jau netoli pabaigos, t. y.  28-32 kilometre. Taigi, pirmasis pasirinkimas, nusispjauti, nebeskaičiuoti sekundžių, giliai nedūsauti bandant "įbėgti" į kalną maksimaliu greičiu ir finišuoti su šypsena ir gera nuotaika; o antrasis - iš visų jėgų "rauti", prabėgti nieko nematant ir atiduoti kalnui visą save tiksliai nežinant, ar pasieksi finišą oriai, kaip mėgsta sakyti mūsų treneris... Dar prisiminiau, kad prieš važiuojant į Zugspitz trail'ą vienam blogger'iui (vardas redakcijai žinomas :J) išsprūdo, kad bus ten kalnuose daug merginų, kurios bėgs tiesiog savo malonumui, bet aš juk ne tokia- man svarbu konkuruoti, dėti maksimalias pastangas ir laimėti. Taigi, nors man tai ir nebūdinga, bet iš rezultato panašu, kad pasirinkau pirmąjį variantą ir kas keisčiausia nei sekundei šio apsisprendimo nepasigailėjau... Taip, tai labiau panašėjo į kažką tarp bėgimo ir tikro žygio po kalnus, kai niekur neskubi ir grožiesi gamta, bet kaip pasakytų britai "why not"? ;) Juk įdomu išbandyti viską, kas nauja, o tuo pačiu ir save... ;)

Slapto Alpių paparacio foto

Kad ir kaip komiškai tai beskambėtų, supratau, kad bėgti lėtai, o ypač kalnuose yra jėga ir kur surastum dar smagesnį finišavimą su šypsena nuo ausies iki ausies, ant lazdų besiplaikstant trispalvei ir įsisegus lietuvišką "neužmirštuolę". Kūną apima malonus virpuliukas ir palaimingas džiaugsmas, kad pagaliau viską įveikei, skrieji rodos reaktyviniu greičiu ir vos spėji sustoti prieš medalius dalinančias mergaites :)

Salomon Zugspitz Ultratrail Organizatorių foto

Ir dar ne apie pačias varžybas, bet apie kalnus ir apie patį jausmą, kurį parsiveži su savimi. Kuris ten Alpėse tarytum sklando ore... Kalnai užburia savo aukščiu, vis besikeičiančiais vaizdais, atsiveriančiu horizontu, o labiausiai laisvės pojūčiu... Sklendi takeliais ir stačiais skardžiais tarsi ne su kojomis, o su mini sparnais, pakilęs gerais 10 centimetrų ir rodos jau niekas tavęs nesustabdys, ypač, kai pasileidi strimgalviais žemyn...

Salomon Zugspitz Ultratrail 2014 organizatorių foto

Besiruošiant Alpėms ir bėgiojant Lietuvos miškuose ir regioniniuose parkuose ieškant kuo statesnių vietų ir besimėgaujant gamta supratau koks nepakartojamas jausmas kartas nuo karto duoti savo kojoms, akims, mintims ir visam kūnui laisvę... Bėgti kažkur į tolį apie nieką negalvojant, kur nėra bėgimo tempo, finišavimo laiko, konkretaus atstumo, kurį reikią įveikti... Yra čia ir dabar... Tik tu, tavo kojos ir dar neatrasti horizontai....

 

Taigi kartais, kai perspaudžiame ir pajuntame, kad tampame mažais bėgimo robotukais, reikia prisiminti, kad yra ir kitas kelias. Tereikia padaryti trumpą pertrauką ir palaukti, kol pačios kojos pradės iš nekantrumo trypti ir pamatyti, kur šį kartą jos mus nuves... Atgal į gamtą?

Bėgikiška svajonė išsipildė

Šiandien išsipildė mano bėgikiška svajonė.

Pusės maratono laikas 01:29:45 rodos dar nesutelpa mano galvoje. Tai, kas ilgą laiką atrodė neįmanoma, šiandien tapo ranka pasiekiama.. Bet taip nutiko dėl daugelio "kaltininkų"... 

Visų pirma, prie to nemažai prisidėjo šie bėgikai nuotraukoje, kurie "kabinosi" į mane taip pat kaip aš vėliau "kabinausi" į juos... Girdėjau jų kvėpavimą, jaučiau tuos bėgikus visai šalia ir tą begalinį norą išbėgti iš to mistiškojo, magiškojo legendomis apipinto sub 1:30. Slapčia tikėjausi, kad juos motyvuoju ne ką mažiau, maždaug "Jei taip bėgti gali JI, tai tikrai galiu ir aš". Todėl ačiū jiems, kad privertė mane jaustis beveik kaip Madonnai iš jos "Material Girl" video klipo ir sukūrė tą galingą energetinę/magnetinę aurą aplinkui mane. 

Augusto Didžgalvio fotografija

Dar buvo toks bendraklubietis Karolis, kuris iš naujo užkūrė varikliuką ir gerokai "paspardė" užpakalį pabaigoje likus vos 5 km ir vis tragikomiškai komentavo mano išvaizdą kaip kad "O tu kažkaip visai neblogai atrodai, pernai buvai kur kas bordinesnė, gal netyčia šūdmaliauji" (citata). Buvo tikrai nepakartojama, kai bėgant parko vidury skambėjo Queen dainos žodžiai "Spread your wings and fly away" ir kolega liepė kelt rankas ir rodyti kaip skrenda tik supermenas :J Dar ačiū už vandenį, supiltą už pakarpos... Ir galiausiai ko gero jis ir yra labiausiai kaltas, kad "per Marytės plauką" suspėjau į benuvažiuojantį 1 val. 30 min. traukinį ;)

Dar buvo tie, kurie parke ir stadione garsiai šaukė "Ramune, tu gali" arba "Ramune, varyk", dar buvo daug šypsenų ir rankų mostų, ir močiutė ant suoliuko parke, kuri šūktelėjo "Mergaite, kokia jūs šaunuolė ir kiek vyrų bėga paskui jus". 

Dar buvo brolis, kuris savo gimtadienį visai neplanuotai "paaukojo" mano pusės maratono bėgimui Kaune ir ne tik pats didvyriškai nubėgo 10 km (mačiau jo foto finišuojant), bet ir palaikė sesę iki pat finišo. 

Ačiū tiems, kas tikėjo, kad man pavyks, kai tuo nelabai tikėjau ir aš pati.. 

Ir dar... ir dar buvo daina, kuri gal sakytumėte niekuo neišskirtinė, bet ji skambėjo galvoje ir kai bėgti buvo smagu (maždaug iki 10 km), ir kai pasidarė sunku, todėl dalinuosi ir ja ;) 

Nubėgusi pagalvojau, kad padėti bėgti gali ir giliai įstrigusi melodija, kokia nors bėgikiška "theme song", bet labiausiai vieni kitus bėgti motyvuojame ir uždegame mes patys. 

Galiausiai bėgti, o tuo pačiu ir kentėti kartu visada yra kur smagiau, nei zulinti išbyrėjusį grindinį vienui vienam... Todėl išvada viena: tik bėgdami kartu mes esame JĖGA :)

p.s. dar ačiū Dainiui iš blog'o "saldidruska", kad paragino ir įkvėpė mane po ilgos pertraukos brūkštelėti naują įrašą ;)

LIETUVOS BĖGIMO TAURĖ- KAS TAI?

Panašu, kad apie Lietuvos bėgimo taurę žino tik tie, kurie joje dalyvauja. Ir aš pati nieko apie ją nebuvau girdėjusi, kol nesudalyvavau pirmoje varžybose ir jau nebegalėjau sustoti. Mažiausiai ką suteikia dalyvavimas joje - tai galimybė nuolat pasitikrinti savo jėgas, "pasimatuoti" su kitais, išbandyti vis naujas trasas esant neprognozuojamoms oro sąlygoms, kurios dažnai netik kad nelepina, o priešingai- tik labiau užgrūdina dar didesniems išbandymams. 

Keitės ir miestai, ir veidai...

Pradėkime nuo pradžių. Tai dešimt etapų, atskirų varžybų, rodos visai atsitiktine tvarka išsimėčiusių po visą Lietuvos žemėlapį. Todėl visų pirma tai kelionės po Lietuvą, pažintis su mažais miesteliais ir jų žmonėmis. Kaip toj dainoj "keitės ir miestai ir veidai.." ;) Tai galimybė pamatyti kiek daug Lietuvoje mylinčių bėgimą ir be jo negalinčių gyventi entuziastų. Tai šių miestelių miesto šventės ir audringi, dažniausiai itin egzotiški apdovanojimai. Dar tai parduota vasara, savaitgaliai, kuriuos bėgikai pasirinko leisti ne su draugais ar šeima prie ežero ar pajūry, o besiruošiant varžyboms ir dalyvaujant jose. Be kita ko, tai ir galimybė daugiau laiko praleisti su savo bendraminčiais ir bendraklubiečiais kartu važiuojant į startą ir atsigaunant po bėgimo - piknikai gamtoje, įvairaus plauko mažų miestelių užeigų "pratestavimas" ar niūrka į ežero dugną!

Taurė startavo su pirmuoju etapu Kėdainiuose iš karto po Naujų. Pernai bėgimas vyko spaudžiant šaltukui ir pučiant žvarbiam vėjui. Bėgome atviromis vietomis, baigaint duobėtu keliuku palei garažėlius. Smagu buvo po to sušilti sporto salėje. Čia laimėjome apdovanojimą kaip masiškiausiai dalyvavusi komanda. Deja, specialiai bėgikams skirtų maudynių vietiniame baseine taip ir neišbandėme.

Antras etapas vyko Jonavoje. Įdomu tai, kad dalyviai su autobusais nuvežami už miesto ir nuaidėjus šūviui pasileidžia bėgti kalnais kalneliais miesto link. Pamenu, kad buvo labai labai šalta ir padarius apšilimą niekaip nesinorėjo atsisveikinti su striuke, nes rodėsi, kad visas kūnas tuoj tuoj sustings į ledą. Tačiau nuaidėjo starto šūvis ir "varvekliai" pasileido nuo kalniuko žemyn. Bėgant palei mišką buvo visai nieko, tačiau tik išlindus į atvirą vietą papūsdavo toks stiprus vėjas, jog atrodė, kad tuoj ims ir iš trasos į šoną nupūs. Tačiau trasą įveikėm. Buvo smagu. Varžybos žiemą yra visai kitokios. Visu kūnu jauti kaip jos tave užgrūdina ;) Beje, Jonavoje Kovo 11-osios proga vykstančios varžybos dar buvo ypatingos tuo, kad po visko sporto salėje vyko koncertas, kuriame koncertavo net grupė "16 hz" (yey!).

Kaip bebūtų gaila, bet trečią ir ketvirtą etapus Rėkyvoje ir Marijampolėje teko praleisti dėl susidubliavusių kitų varžybų, todėl būtinai reikės juos išbandyti kitais metais.

Penktasis etapas vyko bėgant iš Birštono į Prienus, jau pavasarėjant ir pilant lietui. Tai buvo tikrai pačios šlapiausios varžybos "ever". Nubėgus vos pusę distancijos pradėjo lyti ir lietus tai stiprėjo, tai mažėjo, vietomis lijo su vėju tokiais "šuorais", kad buvo sunku ir atsilaikyti. Prie finišo buvo tikrai smagus vaizdelis pamačius visus kitus atbėgusius bičiulius bėgikus, nes visi atrodė šlapi "nors gręžk" :) Todėl net ir finišavę nuo lietaus visi draugiškai slėpėsi po medžiais ir apdovanojimų bėgo bėgte, kad kuo mažiau sušlapti. Tą kartą pirmą kartą istorijoje ant pakylos vienu metu lipo visos trys F.O.C.U.S. running merginos, todėl lietus mums nuotaikos tikrai nesugadino.

Šeštasis etapas vyko Elektrėnuose mintyse skambant priedainiui "Elektrėnų žiburiai" ;) Buvo žiauriai karšta, ko jau ko, bet bėgti tokiu oru norėjosi mažiausiai. O dar visos tos legendos ir pasakojimai apie baisiuosius 4 Elektrėnų kalnus, kurie anksčiau ar vėliau pribaigia net ir pačius rimčiausius bėgikus. Bėgosi sunkiai. Pagal planą 10 kilometrų turėjome nubėgti greitai, o likusius "užbėgioti", tačiau nubėgus 10 kilometrų, sulėtėjome gal tik 10 sekundžių ir toliau skuodėme per kalnus kalnelius, palikdami visus sau už nugaros. Pabaigoje pamenu tik norą, kad viskas greičiau baigtųsi, todėl roviau iš paskutiniųjų. Pasiteisino. Kylant į vieną stačiausių kalnų su bičiuliais pamatėme, kad mergina, visą trasą bėgusi pirmoji į jį nebėga, o jau eite eina. Tai suteikė dar daugiau jėgų. Pirmą kartą buvau pirma. Jausmas buvo nepakartojamas. Dar šias varžybas primena labai smagi nuotrauka, išduodanti, kad nuo karščio kojos taip ištino, kad laimėtojos ant pakylos lipo su flip-flop'ais :)))

Septintas etapas vyko Žasliuose buvo itin smagus. Startas ir finišas praktiškai bažnyčios altoriuje. Finišavus išskirtinės maudynės žaliame it trachūnas ežero vandenyje. Visi apdovanojimų laukė besišnekučiuodami susėdę ant žolės. Nugalėtojos merginos be taurių dar gavo ir po gėlių vazonėlį, gera nuotaika buvo garantuota!

Po to sekė Plungė. Karšta vasaros diena, labiau tinkanti kaitinimuisi saulėje ir šokoladinio įdegio "gaminimui", tačiau mes bėgome aplinkui dvarą takais takeliais, nuo saulės ieškodami pavėsio medžių paunksmėje. Išties graži aplinka, prūdas pilnas lelijų ir purienų. Buvo tikrai smagu sėdint ant žolės laukti apdovanojimų ir gauti tokią didelę taurę.

 

Devintasis etapas vyko Pakruojo dvaro takais. Aplink dvarą sukome net keturis ratus, prabėgdami nuostabų milžiniško dydžio liepų pilną parką per siaurus vartelius, ant kurių kabo užrašas "Vartai į rojų". Buvo nelengva bėgti žvyrkeliu, siaurais takučiais ir pabaigoje kilti į nedidelį kalniuką, bet palaikymas ir užsispyrimas atvedė į išsvajotąjį finišą. Ten mes ir likome praleisti puikią dieną, nakvojome dvare, žiūrėjome filmą sename malūne. Tikrai bus ką atsiminti.

Paskutiniame Rumšiškių etape, deja, neteko sudalyvauti, nes jis vyko tą patį savaitgalį kaip ir Frankfurto maratonas. Legendos byloja, kad Rumšiškių pusmaratonis įveikiamas ne kiekvieno, trasa nelygi, su daug kalniukų, kupina išbandymų. Dar šis bėgimas išsiskiria tuo, kad finišavus čia gauni lašinių (!). Tikrai pasistengsiu ją išbandyti kitais metais. Dar ji ypatinga tuo, kad po bėgimo, susumavus visų etapų rezultatus apdovanojami visos Lietuvos bėgimo taurės nugalėtojai. Deja, to patirti neteko, tačiau Lietuvos bėgimo taurė dabar stovi ant mano lentynos ir primena visas varžybas, kuriose teko sudalyvauti šiais metais su klubo bičiuliais.

Tad ačiū Lietuvos bėgimo taurės organizatoriams už puikią progą praplėsti akiratį, susipažinti su Lietuva ir Lietuvos bėgikais. Taip pat išbandyti save, nuolat siekti geresnių rezultatų, varžyboms besiruošiant susukti daugiau nei tris su puse tūkstančio kilometrų, jausti, kaip tobulėji ir pasikrauti energijos ateinančiam sezonui.

Kadangi šiais metais šis įrašas yra paskutinis, noriu palinkėti visiems greitų ir nepakartojamų metų! Linkiu užsibrėžti naujų tikslų ir juos įgyvendinti su kaupu. Taigi, mažiau traumų ir daugiau tikrojo mėgavimosi bėgimu. 



Runners, you simply rock!!!



MANO PIRMASIS KARTAS ARBA ODĖ MARATONUI

Visi tie pirmieji kartai būna kažkuo ypatingi. Ne išimtis ir pirmasis Maratonas. Ilgai išlauktas, išsvajotas, daug kartų svarstytas, tačiau, kai jis praeina (o tiksliau prabėga :J), lieka tik tuštuma... Kadangi viskas, pirmo karto jau nebebus. Taip, sutinku, kad kiekvienas maratonas yra vis kitoks- vieniems pasiruošimu, kitiems įspūdžiais jį bėgant, kitiems pasiektu rezultatu, tačiau bėgdamas jį antrą ar trečią kartą jau vistiek daugiau ar mažiau žinai kas tai yra.. ;)
Maratonas yra daugelio svajonė, savęs išbandymas, iššūkis, mestas pirmiausia sau ir savo galimybėms. Jis ypatingas dar ir tuo, kad čia susikauna protas su kūnu ir, kaip sako mūsų treneris, būtent čia galva turi imti viršų. Todėl žymiai svarbiau yra gerai pasiruošti ir nusiteikti psichologiškai, kad vėliau nebūtų staigmenų.

Frankfurto maratonas

Savo pirmajam maratonui ruošiausi maždaug 9 mėnesius. Pirmosios mintys pradėjo kirbėti dar žiemą, o finišavau spalio pabaigoje legendomis apipintame Frankfurto maratone. Viskas buvo be galo įdomu, viskas kitaip nei per paprastas varžybas, viskas nauja. Labai smagi atrakcija prieš maratoną milžiniškoje sienoje surasti savo vardą tarp 15 000 kitų bėgikų

Kitas "the must" dienąprieš startuojant sudalyvauti grandioziniame "Pasta party", kur gali gauti ne tik makaronų su skirtingais padažais, bet ir įvairių gėrimų (kaip žinia, nealkoholinių :J). Čia suplūsta tūkstančiai išalkusių ir prieš maratoną nekantraujančių bėgikų, viskas vyksta tame pačiame paviljone, kuris kitą dieną virsta finišavimo zona, todėl pamatyti ją iš arti tikrai verta ;)



Tarp mūsų bėgikų yra net ir tokių egzempliorių, kurie nervams atpalaiduoti prieš maratoną vakare dar užsuka į Frankfurto operą tam, kad pasiklausytų Mocarto "Užburtosios fleitos" (pagiriamasis žodis jiems!).

Taigi, jaudulys prieš startą tikrai nemažas, bet visomis prasmėmis teigiamas ir džiaugsmingas. Aplinkui tūkstančiai bėgikų, kurie sulėkė, subėgo, suskrido iš skirtingų pasaulio galų, kad sudalyvautų būtent šioje bėgikų šventėje tikrąja to žodžio prasme.

Startas Frankfurto maratone

Dalyvaujant didesniame maratone įdomu tai, kad kiekvienas bėgikas patenka į atskirą koridorių pagal savo planuojamą išbėgti laiką. Likus 2 minutėms iki starto visi pradeda nusirenginėti apšilimui apsirengtus drabužius ir tiesiog meta juos per apsauginę tvorelę. Bėgant itin smagiai ir nuotaikingai nuteikia įvairius popoliarius (Lady Gaga ir pan.) kūrinius grojantys instrumentiniai ansambliai. Labiausiai įstrigo pučiamųjų orkestras, grojęs Duft Punk kūrinį "Get lucky" arba jau netoli finišo skambėjęs Gloria Gaynor "I will survive". Pasirodo, Frankfurto maratono svetainėje visi dalyviai turėjo progą nubalsuoti už kūrinius, kuriuos labiausiai norėtų girdėti maratono metu. Ar gi ne superinė idėja?

Pradžioje bėgome trise (Mindaugo R. nuotrauka)

O kur dar nerealus bėgančiųjų palaikymas - ko gero nebuvo nei mažiausio plotelio, kur nestovėtų koks nors smagiai nusiteikęs ir besišypsantis vokietis ar užsienitis, garsiai plojantis, mojuojantis, pučiantis kokią tūtelę ar raginantis bėgti toliau ir greičiau :) Nenusakomas jausmas išgirsti mažą mergaitę šaukiant: "Lie-tu-va!" ar nepažįstamų lietuvių sirgalių šūksnius: "Šaunuoliai, valio!!!" Arba trasai sukantis nustebti pamačius vieną iš mūsiškių bėgikių garsiai surinkančią: "Mergaitės, varyyykit!" O kur dar ir pažįstami bei bendraklubiai bėgikai, kurie dėl traumų negalėjo patys bėgti, bet atvažiavo tam, kad pabūtų viso to dalimi ir palaikytų kitus (!). Kaip tikri profesionalai, aiškiai žinantys kur stovėti ir laukti, kur jų palaikymas gali išgelbėti nuo "nulūžimo" arba duoti gerą spyrį judėti pirmyn. Taip buvo ir man 36 kilometre, kai keli Mindaugo šūksniai įkvėpė pagreitėti taip, kad net pajutau tvinkčiojimus keliuose ir tada pamaniau - kad arba dabar jau šausiu kaip kulka iki pat finišo arba čia jau mėšlungio pradžia... Galvoje tik teskambėjo žodžiai iš Sheryl Crow dainos "Run, baby, run". Tačiau viskas baigėsi gerai.

 

Bėgimas vyksta pačiomis gražiausiomis Frankfurto vietomis,
besimėgaujant ne tik dangoraižiais, bet ir senamiesčio vaizdais (Pauliaus A. nuotrauka)

Bėgimo taktika

Savo pirmąjį maratoną svajojau nubėgti per 3:30, tačiau gavosi žymiai greičiau- jį įveikiau per 3:19. Sąlygos nebuvo idealios- pradžioje plieskė saulė, 13 kilometre prasidėjo stiprus lietus, o pačioje pabaigoje, maždaug 40 km bėgant tarp dangoraižių pūtė baisus vėjas, kurio gūsiai strumte stūmė atgal, nors finišas jau atrodė buvo ranka paliečiamas... Patikėti savo jėgomis ir bėgti greičiau labiausiai padėjo treneris. Prieš pat maratoną man su Brone jis pasiūlė strategiją, kuri tikrai pasiteisino. Nurodymai buvo paprasti: puse maratono bėgti ne greičiau nei 4:50/4:45 min./km vidutiniu greičiu tam, kad liktų rezervo antrai daliai, o tiksliau pagreitėjimui (taip vadinamajam "negative split"). Pagal planą turėjom pagreitėti nuo 4:45 min./km galiausiai iki 4:25 min./km, tačiau visa tai daryti labai palengva ir atsargiai. Pirmąją maratono puselę įveikėm per 1 val. 41 min., o antrąją- per 1 val. 37 min. Su tokiu rezultatu savo amžiaus grupėje buvau 29-a, o tarp visų bėgusių merginų - 104-a.
 

Taigi, kaip tikrovėje atrodė "negative split":
 

Split	time of day	time	diff	min/km	km/h
5 km	10:56:17	00:24:15	24:15	04:51	12.38
10 km	11:20:20	00:48:18	24:03	04:49	12.47
15 km	11:44:16	01:12:13	23:55	04:48	12.54
20 km	12:08:00	01:35:57	23:44	04:45	12.64
Halb	12:13:12	01:41:09	05:12	04:45	12.67
25 km	12:31:38	01:59:35	18:26	04:44	12.71
30 km	12:55:10	02:23:07	23:32	04:43	12.74
35 km	13:18:31	02:46:28	23:21	04:41	12.85
40 km	13:41:17	03:09:15	22:47	04:34	13.17
netto	13:51:06	03:19:04	09:49	04:29	13.42

Su Brone bėgosi tikrai smagiai, draugiškai laukėm vandens ir maitinimo punktų, vis apsitardavom kada jau traukiam ir pasiruošiam valgyti geliukus, kad turėtume veiklos ir taip apgaudamos save laimėtumėm dar kelis šimtus metrų. Kartu bėgome iki 36 kilometro. Bronė toliau greitėti atsisakė, nes po 32 km bėgti jai pasidarė sunku. Dar bandžiau ją įkalbinėti, bet matydama išbąlusį jos veidą stipriau "pushinti" pabijojau. Todėl po to jau liko kova su savimi ir savo kojomis, kurios atrodė darėsi vis sunkesnės. Susitelkiau į save ir aplinkui rodos jau mažai ką ir bemačiau. Bet greičiausiai įsitikinimas, kad jei jau įveiksiu 35 kilometrus, paskui jau bus tik "zuikio daina" bei nekantravimas, kad reikia greičiau viską pabaigti (kaip sako anglai "kill it"), mane ir atvedė iki finišo ;)))

Raudonas kilimas ir fanfaros

Frankfurte vien ko vertas iškilmingas finišavimas raudonu kilimu uždaroje arenoje griaudint muzikai, blyksint šviesoms ir specialiems efektams, o ekrane matant savo vardą su Lietuvos vėliava. Todėl finišo liniją kirtau aukštai iškeltomis rankomis ir su šypsena veide. Sunku buvo patikėti, kad jau viskas, jau pabaiga..

Finišas Frankfurto maratone

Merginoms Frankfurte skiriamas ypatingas dėmėsys, kadangi kiekviena jų gauna ne tik po medalį, bet ir po rožę, tada esi apgaubiamas sidabrine plėvele, kad kūnas pergreit neatšaltų ir gali po truputį pradėti mėgautis tik bėgikams skirtais skanumynais: arbata, pyragais, vaisiais, alumi, energetiniais gėrimais ir dar bala žino kuo. Todėl finišavę ir atsidūrę šioje zonoje jau niekur nebeskuba - visi kaip susitarę velka koja už kojos, išsišiepę ramiai stoviniuoja alaus eilėje ir vis grįžta pakartoti :) Aišku, daug ir tiesiog atsirėmusių į apsaugines tvoreles, gulinčių užvertus kojas ar pėdinančių basomis bėgikų... Bet kita vertus tai juk maratonas.



Sidabriniai riteriai, sėkmingai įveikę maratoną (Rūtos G. nuotrauka)

Dar smagiau važiuoti bėgti maratoną su didele kompanija, nes smagiausia dalis yra "after party". Mūsų atveju tai buvo jauki vakarienė su bėgikais, dalinantis įspūdžiais apie maratoną ir pagaliau skanaujant maistą, apie kurį neleidome sau nei pagalvoti rengiantis maratonui. Tai būtent tas momentas, kai gali sau leisti viską (žinoma, priklausomai nuo sugedimo laipsnio), nes tu to tikrai nusipelnei ;)

Rekomenduoju

Prisipažinsiu, kad šiek tiek pavydžiu tiems, kurie per savo pirmajį maratoną išgyveno ir patyrė visko žymiai daugiau. Mano atveju nebuvo nei tos tarp bėgikų legendomis apipintos "sienos", kai pradeda nebeklausyti kūnas ir nepaisant jokių pastangų imi ženkliai lėtėti, neprispaudė ir į WC iš vakaro priskanavus neaiškios kilmės tagliatelle su lašiša, paskutiniuose kilometruose staiga nesutraukė raumenų, nesustreikavo skrandis perdozavus geliukų, nebuvo pilvo dieglių, bebėgant neiškrito paskutinis geliukas ir nebuvo kitų aštrių pojūčių.. Tada tas kiekvienas kilometras yra tikrąja to žodžio prasme iškovotas ir išgyventas.. Bet kita vertus taip sklandžiai prabėgus savo pirmajį norisi dar. Ir norisi prabėgti dar greičiau..


Išsvajotasis medalis (Aurimo B. nuotrauka)

Kaip dauguma pripažįsta, maratonas nenusakomas dalykas ir kiekvieną kartą laukia netikėtumai, nes niekada nežinai ką tavo kūnas pradės išdarinėti likus paskutiniesiems kilometrams. Bet kuriuo atveju jį patirti tikrai verta. Tas laukimas, rengimasis, draugų ir artimųjų palaikymas, emocijos, jaudulys prie starto, dialogas ir kova su savimi jį bėgant, euforija bei jausmas kertant finišo tiesiąją yra tiesiog nenusakomas, todėl rekomenduoju išbandyti kiekvienam. 

Maratoną bėgti kitame mieste dar verta ir dėl to, kad jį nubėgus smagu pasimėgauti miestu ir tiesiog pasightseeint'i ;)
(Pauliaus A. nuotrauka, kaip pakomentavo vienas jo pažįstamas, čia pavaizduota jau finišavusi bėgikė :))

P.S. Kadangi mane maratonui slaptai užregistravo vienas bėgikas, kuris net ir dabar neleido atskleisto jo vardo, noriu padėkoti už tai, kad pastūmėjo mane šiai avantiūrai ir įkvėpė drąsos. Ačiū už gerą širdį ir kilnų poelgį. 

Bėgiojimas Gruzijoje: misija (ne)įmanoma?

Kas išsiruošia į Gruzijos kalnus dviem savaitėms, kai iki Frankfurto maratono lieka vos mėnuo? Atsakymas trumpas: aš.

Pakeliui iš Roshka kaimelio į Abudelauri ežerus ir Chaukhi kalnų perėją

Prisipažinsiu, kad, kai pirkau lėktuvo bilietus į Gruziją ir pradėjau planuoti kelionę, apie tai, kad šį rudenį bėgsiu maratoną dar nežinojau. Tada gal dar tik svajonėse ir sapnuose sklandė šios slaptos mintys. Užsiregistravus ir pradėjus rimtai ruoštis maratonui dvejonių dėl kelionės, žinoma, buvo. Viena pusė šaukė: "Ką tu darai, dabar tikrai ne laikas atostogoms ir kalnams", o kita: "Truputis atostogų dar niekam nepakenkė". Todėl galiausiai nusprendžiau, kad aš galiu ir man pavyks. Žinoma, tikėdamasi, kad šios dvi savaitės desperatiškai bandant į kelionės po kalnus planus įtraukti ir bėgimą, mano sportinei formai nepakenks (fingers-crossed). Daugelis pažįstamų bėgikų buvo gana skeptiškai nusiteikę ir sakė, kad bėgioti Gruzijoje man tikrai nebus kada ir kad neturėčiau didelių vilčių. Tačiau jų neklausiau ir išskridau, norėdama išsiaiškinti kaip yra iš tikrųjų toj Kaukazo belaisvėj.

Pirmas epizodas. Tarp Iprari ir Adishi,  Svaneti regionas. Vieta "in the middle of nowhere", kur jau nevažiuoja joks transportas (jei neskaičiuosime arklių ir asiliukų) ir gali nuvesti tik savos pėdutės.

Pagalvoju sau, kad bėgikas ir Gruzijoje bėgikas ir nesvarbu, kad esu 2750 m aukštyje ant kalno priešais ledyną. Veiksmas vyksta 19 val. vakaro ir kol draugai stato palapinę ir verda košę (yey!) aš nusprendžiu, kad reikia bėgti ir taškas. Greit įšokstu į savo Asics'us ir timpas, ir pradedu bėgti aukštyn į kelias palaipsniui aukštėjančias kalveles. Iki saulei nusileidžiant ir galutinai sutemstant prabėgu vos 3 kilometrus ir tai užtrunka nei daug nei mažai - 26 minutes. Va tau ir aukštikalnės.. Širdis jau tvinksi, palaipsniui kylant aukštyn žavingu raudoniu nusidažo žandukai, bet aš nė nemanau pasiduoti. Šie kalnai vienaip ar kitaip bus įveikti.  Taip spausti motyvuoja ne tik nuostabūs vaizdai ir saulėlydis, nuspalvinantis kalnų viršūnes ir horizontą oranžine, rožine ir geltona spalvomis, bet ir laikas, nes iki visiškos tamsos - vos kelios minutės..
Reziume: bėgdama pakilau iš 2739 m į 2834 m aukštį. Savaime suprantama, jokių kitų bėgikų ant šio kalno nesusitikau.

Besileidžianti saulė kalnuose prie Adishi

Antras epizodas. Mestia.

Vakarėjant išsiruošiu prasibėgti naujomis plytelėmis išklota pagrindine gatve ir jau pripratusi prie Gruzijos vaizdų, beveik nenustembu pamačiusi ant šios alėjos gražiai priraitytas karvių "minas". Įdomus jausmas bėgti į kalniuką ir matyti, kaip vietinis gruzinas besikeikdamas, o gal griežčiau pabardamas gena savo karvytes namo ;)) Dar smagiau pasidaro pamačius, kad pačiame centre esančiame parke du užsieniečiai ramiai statosi palapinę ir planuoja čia įsikurti :J Nors policijos patrulis kas kelias minutes pravažiuoja pro šalį, panašu, kad pareigūnai šiam planui chuliganui nei kiek neprieštarauja (džiugu!).

Reziume: aukščiausia bėgta vieta 1422 m, žemiausia - 1382 m. Bėgau jau temstant vakare ir Mestijoje nesusitikau nei vieno bėgiko.

Mestia apylinkės lyjant lietui

Trečias epizodas. Batumi.

Išgirdau "naujuosius" rusus šį Gruzijos jūros kurortą vadinant "French Riviera". Ir tikrai "prasimalus" po Gruzijos kaimus, atvykus į Batumi ir pamačius tą iščiustytą palmių bulvarą, palei jūrą besidriekiantį gerus 10 kilometrų iš nuostabos net atvimpa žandikaulis ;) O išbandžius šio bulvaro šalia einančių pėsčiųjų ir dviračių takelių dangas, oi, džiaugiasi bėgiko širdis! Žinoma, kiek šokiruoja tiesiai prieš akis išnyrantys pastatai, primenantys tai Big Ben'ą, tai Pizos bokštą ar Gaudi architektūros šedevrus, bet toks jau tas Batumis.. Kiek šokiruoja, bet.. Teko laimė ir garbė vienai prasibėgti Batumio bulvaru 26 kilometrus. Kadangi veiksmas vyko iš karto po visą naktį ir iki pusiaudienio trukusios audros ir vėliau protarpiais kiek palašnojant, ten vaikštinėjančių smalsuolių buvo vos keli. Daugiausiai matėsi iki pirmos valandos užsimiegoję tingūs turistai, tačiau baigdama savo bėgimą mačiau vieną vaikiną, darantį tempimo pratimus, atsirėmusį į palmę. O vakare netgi 2 futbolininkus, lengvai risnojančius žole, todėl negaliu sakyti, kad Batumyje bėgikų nerasta.
Reziume: aukščiausia prabėgta vieta yra 39 m virš jūros lygio, o žemiausia - -2 metrai žemiau jūros lygio.

Batumi veža! Ypač iš karto po audros, kai bulvaro trasa priklauso tik Jums

Ketvirtas epizodas. Kutaissi.

Antras pagal dydį po Tbilisio, pramoninis miestas su keliomis senamiesčio gatvėmis, kuriose stovintys pastatai net priminė Vilnių. Ir išties juokinga Batumio bulvaro parodija su palmėmis pačiame centre. Juo bėgti buvo tikras iššūkis, kadangi jis visas kas maždaug 80 metrų sudurstytas į gabalus, su nusileidimu link asfalto, kai bordiūro aukštis siekia apie 30 ar 40 centimetrų. Todėl priverčia aukštai kelti kelius ir nenugrimzti į bėgimo transą, nes kitaip gali ir koją nusilaužt.. Gražus persikėlimas akmeniniu tiltu per upę ir praskriejimas senamiesčio gatvelėmis.
Reziume: žemiausia bėgta vieta - 140 m, aukščiausia- 169 m. Deja, neteko pamatyti nei vieno bėgiko (gal ne sezonas :J).

Įprastas Kutaisi vaizdelis

Penktas epizodas. Jutta. Pakeliui iš Roshka kaimelio link Kazbegi, persikėlus per Chaukhi kalnų perėją.
Oi, sunkiai kopėm į kalną Chaukhi perėjoje, pajudi 10 metrų ir sustoji pailsėti, vos atgaudamas kvapą, nes nuo statumo jau sukasi galva, o širdis rodos tuoj ims ir išsprūs. Pabaigoje lipi keturiomis ar keliais, įsikibdamas pirščiukais į kupstus, kad kojos nenuslystų žemyn. Daugiau nei 10 kg sverianti kuprinė čia tikrai nepadeda :J Tačiau nepaisant prakaito sūrumo kopant į viršų pagaliau pasiekus viršūnę pasidaro saldu saldu :)
Taigi, kai temstant pasiekėme Juttą, laimės buvo patys galit įsivaizduoti kiek :D O dar vaikinai gavo vakare alaus, tai buvo visiška euforija kalnuose. Aš "dovanų" gavau savo ankstyvą rytinį prasibėgimą Juttoje- atsikėliau dar prieš septynias ir pasileidau su vietiniu šunimi serpentininiu keliuku- vaizdai buvo nuostabūs, kelias kiek išdaužytas duobių, bet nieko, galima kentėti. Žinoma, kelias nuo kaimo ėjo palaipsniui žemyn, todėl linksmiausia dalis buvo grįžimas atgalios :J Vietomis, nors tai ir prieštarauja mano bėgikiškiems įsitikinimams teko ir paėjėti :) Sutiktas aviaganys paklausė, ar šuo mano ir kur aš bėgu. Sugrįžti buvo smagu. 
Reziume: bėgdama žemyn nusileidau į 1962 m aukštį ir po to turėjau pakilti atgal į 2166 m aukštį. Jei niekas neprieštaraus, šiuo atveju viso bėgimo metu mane ištikimai lydėjęs šuo priskaičiojamas prie šio regiono bėgikų.

Jutta ir bėgimas nuo kaimelio žemyn upe

Šeštas epizodas. Stepantsminda.

Tai jaukus miestelis Kazbeko apačioje. Čia teko bėgti pora kartų- vieną kartą vakare, o kitą- ankstų rytą. Atradimas: į kelias puses iš miesto vedantis kelias turi platų kelkraštį, kuriuo galima bėgti nesudarant kliūčių greitesniam transportui. Nuostabus serpentininis kelias veda link Gveleti krioklio, bet paaiškėjo, kad jei bėgi su kompanionu vaikinu šis kelias puikiai tinka, o jei bėgi viena, tada šimtaprocentinis kiekvieno vairuotojo pypinimas garantuotas. Išvada: tinkama trasa, jei bėgi su ausų kamštukais :) Kadangi aš tokių neturėjau, nusprendžiau trasą pabaigti bėgdama į kalną Kazbeko link. Paaiškėjo, kad nuo miestelio Stepansminda iki pusiaukelėje link nuostabiojo Kazbeko esančio kaimo pakilau gerus 300 metrų. Širdis mušė būgnais, pulsas drebėjo, o aš lėtu, bet užtikrintu žingsniu, prasiirdama pro karves, kiauliukus ir asiliukus iriausi kaimelio link :J

Reziume: bėgdama pakilau iš 1732 m į 1841 m aukštį. Buvau maloniai nustebinta, kai anksti ryte (nebuvo nė septynių) pro traiškanotas akis pamačiau dar vieną bėgikę - abi viena kitai plačiai šypsojomės ir mojome ranka, besistengdamos nepataikyti į karvių "žabangas" ir nepamesti sportbačio eilinėj asfalte žiojėjančioj duobėj. Ji, žinoma, buvo užsienietė, bet vis tiek...

Stepantsminda miestelis Kazbeko papėdėje

Septintas epizodas. Mtskheta.

Senoji Gruzijos sostinė. Joje taip pat pavyko prasibėgti vakare ir sekančią dieną saulei kylant anksti ryte. Bėgikams šis miestelis visai palankus. Gražus prasibėgimas palei kelią einančiu šaligatviu Bebritsikhe griūvėsių link arba bėgimas link upės ir persikėlimas per platų tiltą saulei leidžiantis ir nušviečiant kalnus yra tikrai vertas dėmesio. Taip pat smagu palakstyti po naujai tvarkomą parką, takelių danga ne itin saugi, bet vaizdai gražūs. Blogai tai, kad nusileidus saulei nedaug lieka apšviestų gatvių.. Netgi senamiestyje situacija tokia pati. Reikia bėgti nebent su prožektoriuku, tada tu išgelbėtas! 
Reziume: žemiausia bėgta vieta 314 m, aukščiausia - 488 m. Bėgikų nei vieno neteko išvysti, matomai kažkur slėpėsi :J

Vaizdas į parką nuo Bebritsikhe griūvėsių

Aštuntas epizodas. Sighnaghi.

Grožių grožis ir puikus pasirinkimas atostogų Gruzijoje pabaigai. Itin primena Toskaną, jautiesi lyg būtum Italijoj. Bėgimas ne rožėmis klotas, nes miestukas kalno viršūnėj ir pakankamai mažutis, todėl nesvarbu į kurią pusę bebėgtum reikia leistis serpentinais žemyn ir tada kilti atgalios. Žinoma, vaizdai bėgant atperka visą kančią ir sūrų prakaitą. O kur dar motyvacija, kad finišavus leisi sau paskanauti vyno, nes juk esi tikram Gruzijos vynų regione.. Visi labai draugiški ir atsipūtę, leidžiantis nuo kalno vietinis gruzinas manęs paklausė iki kur aš bėgu ir ar nenorėčiau toliau nuo kalno leistis užšokus ant motociklo. Ot, progą praleidau!

Reziume: bėgdama serpentinais nusileidau iš 810 m į 655 m aukštį. Bėgikų apskaita: sutiktas vienas bėgikas gruzinas, kuris nusišypsojo, nes tuo metu leidosi nuo kalniuko, kai aš kilau aukštyn ir pakėlęs nykštį į viršų sakė: "maladec". Užskaitom.

Sihgnaghi panorama, primenanti Toskaną

Išvada: bėgioti Gruzijoje atostogų metų pavyks, jeigu:

a) turite itin tolerantiškus draugus, kurie tikrai supranta, kad jums bėgti REIKIA ir kartu ieško būdų bei kompromisų, kad jūsų misija pavyktų;

b) susiplanuosite kelionę taip, kad visą laiką praleistumėte ne vien tik kalnuose, o užklystumėte ir į mažus miestelius bei miestus, nes juose galimybių bėgti kur kas daugiau;
c) kalnų kuprinėje turėsite pakankamai vietos, kad joje tilptų bėgimo bateliai, laikrodis ir kita minimali bėgimo amunicija;

d) degsite noru bėgti ir nekreipsite dėmesio į itin smalsius gruzinų žvilgsnius ir nesibaigiančius bandymus užkalbinti, sustabdyti, pavežti, suvilioti vynu ar chacha ir pan.;
e) pasirinkti tinkamesnį kelionės laiką, nes nedaug laiko liekant iki maratono nesinori patirti netikėtų traumų ar susirgti.

Davit Gareji toliai, beveik taip pat gerai, kaip Didžiajame kanjone

Štai ir apžvelgėme Kaukazo belaisvės ypatumus per atostogas įveikiant daugiau nei 100 km. Sėkmės ir ištvermės visiems, nusprendusiems suderinti atostogas ir bėgiojimą kalnuose. Mylintiems kalnus ir bėgimą tai išties yra dvigubas, o gal net ir trigubas malonumas.  Tad pirmyn!