Žalieji ežerai - kaip jie pasiglemžė ir pradangino tris šaunius bėgikus

Liepos 6-oji. Mindauginės. Kai visi dori lietuviai mirksta ežeruose arba jūroje mes bėgame aplink Žaliuosius ežerus. Vėl tradicinis bėgimas. Vėl viskas įdomu, viskas kitaip. Naujovė – medžiaginiai numeriai su juostelėmis, kurias reikia užsirišti aplink kaklą ir liemenį. Pagalvoju, kad puikus išradimas, nes juk sąvaržėlių tada kaip ir nebereikia. Bet taip atrodo visai trumpai, nes pradėjus bėgti apšilimą, ta juostelė pradeda veržti kaklą ir nesinori laukti, kas bus taip nubėgus 6, 9 ar 11 kilometrų., todėl tenka numerį persidaryti pagal save (DIY). Sustojame prie starto linijos. Tylu - ramu. Visi jau nekantrauja, kai paaiškėja, kad startas vėluos, nes dar neatvyko pats teisėjas, kuris turi duoti signalą. Jis kaip tikrų tikriausia žvaigždė privežamas iki starto su baltu autobusiuku, tas pats autobusiukas atbulas mūsų būsima bėgimo trasa slenka atgal – visi laukiam, iškilmingai taip :)




24-tasis bėgimas „Aplink Žaliuosius ežerus“ - taip atrodo tradiciniai dalyvių numeriai
 (foto iš www.sveikasmiestas.lt)

Pati pradžia ne itin smagi, nes prasideda nuo staigaus kalno, o dar tas karštis.. Todėl kvėpavimas jau nuo pirmųjų kelių šimtų metrų suintensyvėja ir taip iš tęsiasi visą likusį bėgimą. Pirmąjį kilometrą bėgu viena, tada mane pasiveja pažįstamas bėgikas dzūkas ir klausia kokiu greičiu planuoju bėgti. Sakau 4:15, toks greitis jam tinka ir jis jungiasi, dviese stumtis juk kur kas smagiau ;) Bėgasi jau lengviau, rodos ir žingsniai drąsesni, kai bandai sinchronu ;) Pribėgame pirmąjį vandens punktą, tačiau vandens ten jau nebėra - pirmieji greituoliai panašu, kad negailestingai ištuštino viską iki dugno (o, neeee..). 

Prasideda kalnai kalneliai – aukštyn – žemyn - aukštyn - žemyn. Darosi vis sunkiau. Galiausiai kompanionas  neištveria ir tyliai iškošia: „pompa“, aš klausiu: „nesupratau, kas?“. Tada jis jau garsiau pakartoja tą patį, aš dar netikiu savo ausimis ir sakau: „vis tiek varyk, praeis“. Tuo metu kaip tyčia pasitaiko dar vienas kilimas į kalną ir jis sako: „viskas, bėk viena“ ir mane paleidžia. Nukabinu lūpą, bet susiimu ir kažkaip iriuosi pirmyn. Taip prabėgu apie 2 km, kol horizonte išvystu kitą pažįstamą bėgiką Vidą Jaunesnįjį, stengiuosi jį prisivyti ir matau kaip su minimaliom pastangom palaipsniui artėju prie jo. Pribėgusi "pasilabinu" ir pasiūlau bėgti kartu, bet jis pareiškia, kad jis čia „užbėgioja“, suprask, kad 5 km prabėgo itin greitai, o dabar jau lengvai ristele risnos krosą, taip sakant pasimėgaudamas. Nuliūdina ne tas žodis, turbūt nebeišeina net nuslėpti veide nusivylimo. Pagalvoju sau, kad nu ir sekasi šiandien- jau tie vyrai, vis palieka mane bėgti vieną ir tai vyksta tame pačiame bėgime. Na nieko, aš ir vėl susikoncentruoju į bėgimą ir lekiu tolyn.


Kai kurios bėgikės niekada nepasiduoda (foto iš www.sveikasmiestas.lt)

Iki finišo liko jau nedaug, pati save nuteikinėju, kad kai tik liks 2 kilometrai, tada jau turėsiu „raut“. Šios žymos belaukiant priešais išvystu trečią pažįstamą bėgiką Gedą, kuris bėga su kompanionu. Vyrai dirba petys petin, kad net gražu pažiūrėti. Nuoširdžiai apsidžiaugiu jį pamačiusi taip sakant laiku ir vietoje, t. y., kai iki finišo liko vos daugiau nei 3 kilometrai (!). Mintyse pagalvoju, kad jei dabar įsikabinsiu į jų nugaras, tai jie mane iki finišo ir nutemps :) Pribėgusi tikrai džiugiu tonu išpyškinu: "Gedai, labas, kaip sekasi?" (išnaudodama man  šiame bėgime likusių žodžių limitą), tačiau, kai pamatau Gedo veidą, jame šypsenos nė iš tolo, priešingai - ta mina atrodo mažų mažiausiai perkreipta (oops). Pamatę mane jie lyg susitarę tikrąja to žodžio prasme puola skuosti. Bėgu jiems iš nugaros ir laikrodyje seku, kad jų greitis palaipsniui didėja nuo 4:15 (koks buvo juos susitikus) iki 4:05. Man jau darosi sunku  nuo jų neatsilikti, nes spurtui dar ne laikas. Galvoju kas čia vyksta? Ar jie pablūdo? Ar susitarė mane "nulaužti"? :J Todėl nusprendžiu, kad dar reikia pasitaupyti. Taip staigiai pagreitėti yra tikrai dar per anksti, nes dar laukia miškas, žvyruotas kelias ir keli neblogi kalniukai, todėl pati sulėtėju ir bėgu po 4:10. Gedas irgi kiek sulėtina, o jo kolega bando išlaikyti tokį tempą ir drąsiai stumiasi pirmyn. Nežinau kaip tai nutinka, bet viename iš kilimų į kalniuką mes su Gedu susilyginame, o už kelių sekundžių aš pradedu bėgti jo priekyje. Labai tuo neapsidžiaugiu, nes beveik visą likusį laiką, kai jau kertame 1,5 km ribą vis girdžiu jį už savęs ir galvoju, kad anksčiau ar vėliau jis vis tiek mane aplenks. Iki finišo lieka visai nedaug, bet tie žvyruoti kalniukai tikrai rodos atima paskutines jėgas, todėl stengiuosi bent nesulėtėti. Apie tempo didinimą ir pagreitėjimą čia negali būti ir kalbos. O geriausia varžybų dalis - finišas. Tokio dar nesu mačiusi. Ramiai po truputį kyli į kalną ir jo viršuje matai finišo vartelius bei džiūgaujančius bėgikus, kurie šį kalną jau įveikė ir atgavę kvėpavimą džiaugsmingai laukia tavęs... Tuo metu tu visas pūškuodamas ir besistengdamas kažkaip bent dėl vaizdo pagreitėti pradedi "spausti" ir visas uždusęs finišuoji.. ;)  Va taip vat.
Kai kertu finišo juostą ir išgėrusi vandens kiek atsigaunu, pamatau Gedą, kuris mane pasitinka tokiais žodžiais: "Na žinote..." Daugiau nieko nekomentuoja, o tik linksi galvą ir velniūkiškai šypsosi. Ko gero tas tritaškis nepabaigto sakinio gale daugiausia ir pasako.. ;)

Išsvajoto finišo link (foto iš www.sveikasmiestas.lt)

Apdovanojimai kaip visada pati smagiausia dalis. Įdomiausia, kad šiame bėgime prizai retai būna susiję su bėgimu ar sportu apskritai. Vienas bėgikas pasakojo, kad pernai už prizinę vietą savo amžiaus grupėje gavo labai puikų termosą arbatai, kuris jį džiugina jau visus metus. Štai aš gavau 2 nedidelius rankšluosčius (10 cm x 10 cm), neaiškiu kuriai vietai prisidengti :J, vitaminus sąnariams, gražų rašiklį, pirmokui skirtą pamokų kalendoriuką - trumpai tariant, visko po truputį. Džiugu ir tikrai miela. Nusprendžiu, kad prizai čia įteikiami "laimės šulinio" principu - niekas nežino kam pasiseks labiausiai :) O kam nepatinka staigmenos? ;) 

Apdovanojimų belaukiant

Po apdovanojimų laukia maudynės ežere. Raibuliuojantis žalias vanduo traukte įtraukia. Saulė šviečia. Varžybos pasibaigė, jau galima atsipūsti. Ar gali būti geriau, nei niekur neskubant prasiplaukti ežere ir čia pat pamiškėje susiorganizuoti pikniką, tiesiog šnekučiuojantis ir drauge skanaujant pyragą. Ech.. Vien dėl šio momento bėgti buvo tikrai verta.