Memuarai iš Žaslių bėgimo

Startas!

Mes iššauname nuo Žaslių bažnyčios šventoriaus, bėgame paežere per balas ir dumblą (stengdamiesi neišsitėkšt), tada pereiname prie asfalto ir bėgame miestelio pagrindine gatve. Jaučiu, kad skrieju, jaučiu, kad bėgame tikrai per greitai, bet šį kartą pasikliauju bėgiku, bėgančiu šalia ir tik stengiuosi neatsilikti. Mus pralenkia kitas kolega bėgikas ir draugiškai pabara, sako, kad per greitai spaudžiame ir pasitaupytume pabaigai, nes juk dar viskas prieš akis. Susižvalgom ir jo paklausome.

2 kilometre pamatome mano pagrindinę konkurentę, ji plentu žingsniuoja dideliais vyriškais žingsniais, bet kadangi yra smulkutė ir mažutė vis tiek atrodo grakšti it stirna. Aš jai tyliai pavydžiu, bet kai susilyginame 3 kilometre jaučiuosi nejaukiai suspėdama padaryti tris savo mažyčius žingsnius mainais į jos vieną :) Mano kolega jau nekantrauja ir tyliai šnibžda: "lenkiam ją", o aš atsakau "ne dabar, dar vėliau". Ją aplenkti pavyksta kylant į kalniuką. Tuo metu aš tik stengiuosi intensyvinti rankų mostus, kad kuo daugiau atsiplėščiau ir ji manęs jau niekaip nebegalėtų pavyti.

"Into the wild" - per bėgimą eismas nestabdomas
(foto iš www.kaisiadorietis.balsas.lt)

Posūkis į dešinę ir prasideda visiškai laukinė gamta, taip sakant "into the wild" – pievos ir paprastas kaimo keliukas, tiksliau žvyrkelis, su daug duobių, kurių dauguma pripildytos vandens arba pėdai itin malonaus juodo šlyno (beveik SPA). Tik čia pasukusi pamatau dar vieną merginą, kuri sustojusi trasos dešinėje rišasi batraištį, todėl vėl stengiuosi paspartinti. Tačiau greitis žvėriškai krenta, nes trasa darosi vis „smagesnė“ – jau reikia kirsti ir kelis tiltelius per pelkes ir bėgti per dumblą, stengiantis neatlikti špagato. Ant kalno pamatome vandens punktą - tikra atgaiva akiai ir širdžiai, smagu žinoti, kad kažkas galvoja apie tave ir tavo troškulį :J Apsipilu vandeniu ir bėgu tolyn. Galvoju tik apie tai, kad ten tolumoje, užbėgus į kalną prasidės asfaltas ir jau viskas bus gerai. Tada bus 6 km žyma ir jau pasidarys lengviau. Tokiomis mintimis save ir raminu.

Priešais prasideda „išsvajotasis“ kalnas, visi pamažu sulėtėja, stūmimasis žvyru aukštyn ne itin žavi, tačiau susiimu, pradedu irtis rankomis ir tame kalne už nugaros paliekame kokius 5 bėgikus. Jausmas tikrai geras, nes kiekvieną kartą vaikinai nustemba, kai susilyginu su jais ir šie pamato, kad juos tuoj tuoj aplenks mergina. Nežinau apie ką jie tada galvoja, bet man vien dėl tos išraiškos ir nuostabos veide įsijungia "antrasis kvėpavimas". Pasiekiame asfaltą, tačiau nebebėgame taip greitai kaip norėtųsi (šmėsteli mintis, kad gal kiek perdaug jėgų atidavėme „kuprotajam“ kalnui ;) Kai pasiekiame 1 kilometro ribą, jau puikiai žinau, kad kai pamatysiu bažnyčią, tada lauks ir tikrasis „išganymas“. Pagaliau priartėjame prie bažnyčios ir nors reikėtų pradėti greitėti, toks jausmas, kad jėgų tam visai nebeliko. Jaučiu, kad ir aš, ir mano kompanionas galvojame apie vieną ir tą patį. Per sukąstus dantis jis iškošia: „jeigu nori, varyk viena“, o aš jam atsakau: „jeigu nori, tu varyk“, taip ir susibendraujam - nepiktai, o taip "bėgikiškai", panaudojant kuo mažiau žodžių, bet jais pasakant visą esmę :) Ir vis tiek abu po truputį greitėjame ir jau kai pasukame prie ežeriuko ir išgirstame kaip kiti bėgikai šaukia mūsų vardus, spaudžiame kaip susitarę... Fi-ni-šas!!!



Mūsų bėgikai, įveikę Žaslių trasą
(foto iš www.kaisiadorietis.balsas.lt)

Smagu finišuoti, nes žasliečiai mus be galo svetingai ir šiltai pasitinka, vaišina namine gira ir miusli batonėliais, o visas nuovargis greitai dingsta sužinojus, kad tarp merginų esu pirma. Visi draugiškai išsiruošiam maudynių. Ežero vanduo mistiškai žalias, įlipus tas žalumas toks tirštas, kaip koks laumės tinklas iš lietuvių liaudies pasakų. Ant kranto stovintis bėgikas patikina, kad vietiniai čia tikrai maudosi, o vanduo žalias, nes žydi. Todėl jei nusimaudysiu, sužydėsiu ir aš. Tais žodžiais patikėjusi neriu vandenin, o išlipus į krantą prasideda tikrosios linksmybės. Piknikas su daug bananų, slyvų, miuslių, šmaikštūs Rolando Kazlo pokštai ir bėgikiškos įžvalgos, diskusijos apie tai, kas kaip nubėgo, kas galėjo greičiau, o kam nebuvo "traukos" nors tu ką ;)

Apdovanojimai vyksta paežerėje be jokių podiumų, ant sukaltos pakylos, prizininkės dovanų gauna gėlių vazonėlius arba grikių pagalves. Viskas taip šilta ir paprasta. Bėgimai mažuose miesteliuose turi savo šarmo.. Ant stalo padėtos 3 tviskančios taurės, todėl pati suprantu, kad apdovanojimų daug, todėl ją gauti šansų mažai. Paskelbia merginas nugalėtojas – gauname po diplomą ir kvietką. Susirenkame daiktus, atsisveikiname vieni su kitais ir lipame į kalną bažnyčios link. Staiga išgirstu savo vardą ir pasileidžiu nuo kalno žemyn, nebegalėdama nulaikyti šypsenos. Mano rankose atsiduria išsvajota taurė su Žaslių miestelio herbu, ant kurio smulkiomis raidytėmis išgraviruota: "Ex mancipio libertas" ("Iš nuosavybės - laisvė"). Tokios gražios taurės dar nesu mačiusi. Pagaliau esu laiminga.

Happy ending.

Absoliutaus nugalėtojo taurė
(foto iš www.kaisiadorietis.balsas.lt)

 

XIV bėgimas aplink Žaslių ežerą