2013 m. liepos 28 d., sekmadienis

Medininkai - karštis, plentas, fūros ir merginos

Medininkų bėgimas neprilygsta jokiam bėgimui Lietuvoje. Per kokį kitą bėgimą tektų 2 ar daugiau valandų laukti estafetės spiginant saulei tiesiog sėdint šalia plento, kas kelias minutes praūžiant fūroms, o apšilimą prieš startą darant čia pat, šalikelėj?
 
Sako, kad bėgimas nėra skirtas gražiems berniukams, kadangi bėgimas - tai prakaitu permirkę plaukai ir pleistrai ant pėdų. Tai ant smakro prišalusios seilės ir šleikštulys pilve (iš Paul Maurer, The Gift - A Runner's Story). Tačiau ar šis sportas tinka gražioms merginoms? Medininkų bėgimas iš pradžių priverčia tuo kiek suabejoti..

Visi bėgikai sulaipinami į autobusus pagal etapus ir pajuda savo starto link. Tai reiškia, kad jei esi penktas iš septynių estafetės bėgikų (kaip buvo man), starto turėsi laukti daugiau nei 2 valandas, o su savimi pasiėmęs turėsi ne mėgstamą knygą, "Runner's World" naujausią numerį ar skrybėlę nuo saulės, o tik vieną mažytį buteliuką vandens.

Autobusas pajuda ir jame susipažįstu su mergina, kuri dėl Medininkų bėgimo atvyko iš pat saulėtosios Kalifornijos (žinoma juokauju, kadangi ji jau nuo rudens gyvena Lietuvoje ir kai sužinojo apie tokį bėgimą, labai norėjo sudalyvauti). Autobusui sustojus mūsų etapo starte išlipame ir aplinkui pamatome vien plynus laukus, todėl susėdame čia pat prie plento, prie apsauginės sienelės, pasipila bėgikiškos istorijos ir taip labai sėkmingai "užmušinėjame" laiką ;) Kadangi saulė plieskia kaip Havajuose, nusprendžiu, kad bent kojas reikia gerokai įdegti, todėl ilgos bėgikiškos kojinės yra greitai numetamos į šalį. Likus mažiau nei valandai iki bėgimo, keturiese pradedame apšilimą ir tiesiog bėgame palei plento kraštą kito etapo link.

Įdomiausia dalis žinoma yra estafetės perdavimas. Stebiu kaip sklandžiai tai daro mūsų vaikinai. Gražu pažiūrėti, kaip visi pūškuoja į įkalnę V etapo link ir jau su garsu (t. y. padūsavimais) užleidžia trasą sekančiam nekantraujančiam bėgikui. Pagaliau sulaukusi Jūratės, kuri man turi perduoti estafetės lazdelę, išgirstu garsų ir aiškų paraginimą: "Varyyyyyyyk!!". Taip ir padarau ir dedu tokį spurtą, kad po to net pati išsigąstu pamačiusi, kad laikrodis rodo 3 min. 05 sek. momentinį greitį :D Fone nebesigirdi jau nei praūžiančių fūrų, nei lenkiančių automobilių. Pati įsisvarinu kaip tikrų tikriausias autobusas.



Taip atrodė pats bėgimas

Pradžioje bėgasi smagiai, nedidelis paaukštėjimas, o po jo ilgas ir smagus leidimasis žemyn, pribėgus tvenkinį jau prasideda rimtesni reikaliukai, nes tolumoje matau, kad po jo prasidėsiantis kalnas tęsis iki pat finišo... Į tą kalną kylu nei daug nei mažai, maždaug 1,5 km ir jis beveik visiškai sugniuždo mane morališkai iki tol, kol pamatau Vilniaus ženklą. O po jo ant asfalto išdygsta ir Rolandas, kuris pradeda bėgti šalia ir po truputį raginti, kad jau reikia greitėti. Taip ir padarau, o estafetės lazdelė sėkmingai patenka į Agnės rankas. Tik vėliau ji prisipažįsta, kaip drebėjo jos rankos ją perimant. 


Estafetės perdavimas
Ir išties, kaip begalvotum, su kuo belygintum, šis bėgimas visai kitoks, nes su šia perimta estafetės lazdele kartu pereina ir didelė atsakomybė. Juk negali bėgdamas į kalną pasakyti, nu kaip nors, aš tik truputį sulėtėsiu, nes taip beprotiškai karšta ir nėra kur skubėti. Ne. Galvoji apie tai, kad kitas bėgikas laukia nesulaukia tavęs ir kiekviena sekundė yra brangi, todėl turi bėgti jei ne dėl savęs, tai dėl kitų komandos narių.
 
Ir kokia graži tradicija į praeitų metų laimėtojų estafetės lazdelę įberti žemės iš pačių Medininkų, kuri atbėgus iki finišo vėliau išbarstoma Antakalnio kapinėse ant žuvusiųjų Medininkuose antkapių.. Viskas turi kilnią simbolinę prasmę. 7 Medininkų žudynių aukos ir 7 bėgikai, kurių kiekvienas bėga  ne už save, o kad pagerbtų vieną iš jų. Todėl balti gvazdikai buvo skirti būtent jiems.


O pabaigai dar šiek tiek apie grožį.. Medininkų bėgimui mes sudarėme komandą vien iš merginų ir sakėme, kad kitus "paimsime" jei ne greičiu (nors esame pakankamai greitos ir pasiutusios), tai grožiu ir moteriškumu :) Manau užsibrėžtą tikslą pasiekėme su kaupu, kadangi iš 31 dalyvusių komandų atbėgome 18-os, t. y. aplenkėme 13 komandų (yey!) ir distanciją įveikėme per 2 val. 21 min. Reziume, nosis nušluostėme ne vienam vaikinui :) Be to, kokia kita komanda leidosi pakalnėn pasitikti savo paskutinio komandos nario ir užbėgo kartu su aktyviais padrąsinimais finišo link?



"Paturbintas" komandinis finišas
Šiandien parodėme, kad esame vienodai kietos tiek leidžiantis nuo kalno, tiek lipant į jį, nepasiduodame nei fūristų vilionėms, nei muitininkų gražbylystėms ar papiktintiems žvilgsniams. Mes bėgame, nes nebėgti jau nebegalime.. Tyliai sau pagalvoju, kad todėl ir esame tikrų tikriausios trenerio turbo mergaitės :)


(R. Bajorūno ir K. Urbelionio foto)

4 komentarai:

  1. Šaunuolės! Ir aš 5-to etapo autobuse sėdėjau, po finišo vandens neturėjau :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Smagu! Skamba visai kaip iš tos pasakos: "per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau" :D Ko gero, kitais metais visi į savo etapus važiuos apsirūpinę vandens kanistriukais :)

      Panaikinti
  2. Paskutinė nuotrauka - turbinė! Atspindi komandinę atmosferą :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui dėkui! tikrai matosi, kad visos bėgom kaip viena ;) arba visos - viena koja :J

      Panaikinti